R. Statkuvienė. Kai feministės ir islamistai sprendžia už moterį

Šiandien tradicinės europietiškos krikščioniškos civilizacijos subrandinta moters ir šeimos samprata susiduria su agresyviu puolimu: iš vienos pusės su viskuo, kas tradiciška ar krikščioniška, kovojančios įvairiausios teisių, moterų organizacijos, iš kitos – Europoje plintanti ekstremistinė islamistinė ideologija – menkai instucionalizuota, bet sparčiai sklindanti dėl gausėjančių radikalių musulmonų.

Šios dvi, iš pirmo žvilgsnio viena kitai prieštaraujančios ideologinės kryptys, nepriklausomai viena nuo kitos, griauna modernią krikščionišką šeimą, o per tai – ir tradicinę visuomenės sąrangą.

Ideologijų taikinys – moters padėtis šeimoje ir visuomenėje. Prieš aptariant pasaulėžiūrinius teiginius, reiktų atkreipti dėmesį į moters išvaizdos transformacijas, kurios iliustruoja, kaip dvi, iš esmės prieštaringos, ideologijos, veikia prieš tradicinį moters įvaizdį, o kartu ir tradicinę jos rolę. Radikalūs islamistai moterį įkalina juodame drabužio kalėjime, o feministinės pasaulėžiūros aktyvystės, propaguojančios vyriško stiliaus drabužius, šukuosenas, agresyvią laikyseną bei kalbėseną, pretenduoja į vyrišką ar jam tapatų vaidmenį. Klasikinei moteriai lieka mažai vietos. Atsiranda jos, o iš tiesų tradicinio moteriškumo, karikatūra – silikoninė „pupytė“.

Radikali islamistinė doktrina teigia, kad pagrindinė moters paskirtis – gimdyti vaikus. Jokios visuomeninės veiklos ar individualios saviraiškos. Ten moters indėlis į visuomenės gyvenimą – demografinių rodiklių gerinimas ir konservatyvių tradicijų perdavimas vaikams. Ir tai vyksta ne tik ISIS kontroliuojamoje teritorijoje, bet ir Europoje.

Kaip į šeimą žvelgia feministės? Prisiminkime, kad šio judėjimo ideologinės ištakos yra Prancūzijos revoliucijos idėjos, o vėliau Komunistų partijos manifesto teiginiai, kurie skelbia, kad visi yra lygūs ir privalo darbuotis negaišdami laiko vaikų auginimui ir auklėjimui; ne tėvai, bet valstybė per jos parengtus specialistus, turi auklėti vaikus ir įdiegti pageidaujamas vertybes; šeimos istitucija yra tik būdas valdyti privačią nuosavybę ir engti moterį.

Sovietmečiu moterys buvo „išlaisvintos“ ir prilygintos vyrams – tapo ir traktorininkėmis, ir statybininkėmis. Vaikai atsidurdavo lopšeliuose–darželiuose, nes motinystės atostogos būdavo trumpos, o namų šeiminkės vaidmuo ne tik neįmanomas, bet ir ideologiškai pasmerktas. Tradicinis tėvo vaidmuo buvo irgi paniekintas. Ar galėjo sovietinis pilietis būti šalia moters gimstant kūdikiui arba viešai neišjuoktas ir nepažemintas, kad žmonai tapus soc.lenktynių nugalėtoja, jis yra „tik“ tėvas? Rūpestis šeimos gerove ir „šviesios ateities“ kūrimu skurdžioje totalitarinėje visuomenėje užgulė abiejų sutuoktinių pečius, bet moteriai liko didžioji buities darbų našta.

Vakaruose šios komunistinės nuostatos buvo paslėpta po patrauklesne kauke: sėkmingos, madingos karjeristės, neskubančios kurti šeimos, bet kylančios į kovą su vyrų dominavimu. Tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Belgija moterims buvo „užtikrinta“ teisė grįžti į darbo rinką jau 3 mėnesių nuo kūdikio gimimo. Moterų teisių vėliava pridengta komunistinė ideologija pasirodė gaji, nes teisės vilioja gerokai labiau nei pareigos, o geriausias vergas yra tas, kuris nežino juo esąs.

Šiandien stebime, kaip valstybės nustatytų vertybių ir tolerancijos viskam dvasia išauginti piliečiai, „išlaisvinti“ nuo tradicinių vakarietiškos krikščioniškos kultūros „stereotipų“, su nuostaba aikčioja, kodėl į jų visuomenę nenori integruotis tie, kurių šeimose klesti gilus tradicionalizmas. Kadangi tolerancija viskam žmogui nepateikia pamatinių vertybių, natūralu, kad jaunuoliai ima jų ieškoti. Ir gręžiasi į tą religiją, kuri drąsiai pateikia atsakymus apie vertybines tiesas.“ Europoje vis gausėja ir į islamą atsivertusių europiečių. Ir nors kiek patikimesnės statistikos apie atsivertėlius į islamą Europos valstybėse nėra, skaičiuojama, kad bendras jų skaičius galbūt jau pasiekė 100 tūkstančių. Tarp jų – ir apie tūkstantį per du atgautos nepriklausomybės dešimtmečius į islamą atsivertusių Lietuvos piliečių.“

Regina Statkuvienė

FOTO: Asmeninio albumo nuotr.

Vakarietiškose moterų žurnaluose jau imamos gvildenti tokios temos (feministės, sukluskit!): kad moterį labiau žemina mini sijonas nei plaukus slepianti skara, kaip islamas padeda atrasti gyvenimo prasmę...

Kai politikai ir visuomenė nuvertina tradicinę šeimą, kai vaikų auginimas tampa asmeniniu prabangiu pasirinkimu, kai moteris nėra finansiškai apsaugota jei apsiriboja ambicija būti „tik“ mama, gimstamumas mažėja. Ir tada moterys, kurios nori auginti vaikus, bet ne siekti karjeros, nusigręžia nuo lygių teisių visuomenės. Bene geriausias radikalaus protesto pavyzys: moterys iš Europos ne tik iškeliauja gimdyti vaikų ISIS teroristams, bet kai kurios sutinka, kad jas apipjaustytų! Britai paskaičiavo, kad ISIS teritorijoje yra apie 31 tūkst nėščių moterų, besirengiančių gimdyti kovotojus. (šaltinis: mirror.co.uk) Prie jų nuolatos prisijungia atkeliaujanjančios iš Europos ir kitų šalių. Radikalų gretos plečiasi, jų šeimos gausėja, kuriose daug vaikų ir mažai moterų teisių.

Galima pasidžiaugti, kad kai jaunoje Lietuvos valstybėje buvo įteisintos apmokamos motinystės/tėvystės atostogos, šoktelėjo gimstamumas, tėčiai ėmėsi vaikų priežiūros ir auklėjimo. Tačiau ši šeimai palanki įstatymo nuostata susilaukė milžiniško puolimo: iš „viarslinikų“, matuojančių visuomenės gerovę savo įmonių pelnu, iš su reprodukciniu amžiumi atsisveikinančių bambeklių, kurie pyksta, kad kiti gali mėgautis tuo, kuo negalėjo jie, ir, žinoma, iš moterų teisių gynėjų, kurios „geriausiai žino, ko reikia moterims“.

Užjausdamos moteris dėl jos vaidmens šeimoje, feministės kelia lyčių kvotų klausimą ir skundžiasi, kad pernelyg mažai moterų aukščiausiuose vadovių postuose. Jos ignoruoja faktą, kad nemaža dalis išsilavinusių ir protingų moterų galbūt tiesiog nenori siekti pačių aukščiausių postų? Gal joms svarbiau kas vakarą skaityti vaikams pasakas, nei išvažiuoti į savaitės komandiruotę? Gal jos nori auklėti vaikus pačios, o ne suteikti tą privilegiją gerokai mažiau išsilavinusioms auklėms? Galbūt jos dėkingos, kad nelengvą karjeros naštą tempia vyrai? Nors moterų teisių gynėjos galėtų pasidarbuoti, priversdamos politikus spręsti svarbias su šeimos ir darbo derinimu susijusias problemas (mažesni pajamų mokesčiai, ilgesnes atostogos auginatiems vaikus, parama kuriantiems smulkų verslą, galimybė vienam iš daugiavaikės šeimos tėvų nedirbti, bet gauti orų atlyginimą už vaikų auginimą). Tačiau panašu, kad joms svarbiausia ne gerinti moterų situaciją, bet bloginti vyrų padėtį. Net jei tie vyrai ir yra vieninteliai ar pagrindiniai šeimos maitintojai.

Problema, kad dalis profesijų yra menkai apmokamos ir tos profesijos yra tradiciškai moteriškos. Sąžininga būtų spręsti mažų atlyginimų problemą konkrečiose ūkio srityse, kovoti su nepotizmu ir korupciniais ryšiais.

Juokas per ašaras, kai feministės virkauja, kad jos vis dar nekalba iš Signatarų namų balkono, tačiau tyli ir nesiima jokių veiksmų, kai iš socialinio būsto dėl skolų išmetama trijų vaikų motina. Katalikiškasis „Caritas“ – viena iš nedaugelio organizacijų, kuri sprendžia moterų problemas konkrečiais darbais.

Dar vienas feminisčių „arkliukas“ – moters teisė į savo kūną. Kadangi praėjo tie laikai, kai moteris buvo prievarta tekinama, mūsų kultūroje niekada nebuvo moters kūną žalojančių papročių, tai kovingosios feministės kūno sąvoką išplėtė taip, kad ir negimęs kūdikis turi būti traktuojamas kaip jos kūno dalis. Paradoksas, bet aršūs kovotojai už žmogaus teises dvigubai smarkiau kovoja prieš negimusio žmogaus teises. Iškalbinga detalė – pirmoji pasaulyje abortus legalizavo Lenino valdoma Rusija.

Ginčydamiesi, nuo kada žmogus jau žmogus, o kada dar tik „moters kūno dalis“, jie prasilenkia ir su morale, ir su logika: ta „moters kūno dalis“ gali atsirasti tik vyro dėka. Jei vaikas yra laukiamas, nuo pirmų dienų jame įžvelgiamas žmogus, tačiau jei vaikas nėra pageidaujamas – jau kūno dalis. Subjektyvu. Patogu. Hedonistiška. Moralė turėtų sufleruoti, kad pagarba žmogui, kaip asmeniui, prasideda gerokai anksčiau nei jis gimsta ir trunka ilgiau nei jis gyvena. Pagarbos asmeniui nekvestionuoja nei jo veiksnumas, nei fizinė būklė. Būtent todėl ypatinga globa ir dėmesys besilaukiančiai moteriai yra konstanta visose kultūrose ir visais laikais. Ir todėl pagarbiai elgiamės su savo mirusiais, nors ir žinome, kad jie negyvi. Tačiau besiskleidžianti gyvybė yra nuvertinama, nors ji net pačioje savo užuomazgoje – ląstelių lygmenyje – tikrai gyvesnė nei irti pradėjęs lavonas. Galbūt todėl, kad besibeldžianti gyvybė reiškia naujas pareigas asmeniui, o išeinanti – laisvę nuo dalies pareigų? Ar verta stebėtis, kad dominuojant požiūriui į negimusį, kaip moters kūno dalį, asociali ar tiesiog palūžusi moteris, nutaria „savo kūno“ dalimi atsikratyti pati? Tada fariziejiška visuomenė baisisi, kad naujagimis atsiduria šiukšlių konteineryje.

Už deklaratyvių teisių į kūdikį, kaip moters kūną, slypi tikroji moters diskriminacija – nenorėjimas ir negebėjimas pagelbėti moteriai, kai jai to labiausiai reikia. Neįgalus vaikas? Neturi būsto, nuolatinių pajamų? Paliko vyras, nėra šeimos paramos? Visoms sudėtingoms situacijoms siūlomas lengviausias sprendimas. Nereiškia, kad turime sekti kaimynų lenkų pavyzdžiu ir kriminalizuoti abortus – toks kelias nesprendžia problemų ir sukuria naujas. Moteris turi teisę ir pareigą ne tik į savo kūną, bet ir į joje užsimezgusią gyvybę. Tik kur vyro teisė ir pareiga negimusiam? O visos visuomenės pareigos? Požiūris į kūdikį, kaip į moters kūno dalį, palieka ją vieną su ta „kūno dalimi“. Todėl nėštumas dažnai nutraukiamas, nes be moters, gimsiančiam žmogui pareigų neturi ir nenori prisiimti niekas. Ne draudimais ir ne problemos permetimu tik moteriai, ją demagogiškai pervadinant teise į savo kūną, ginamas negimusio žmogaus ir motinos orumas, bet efektyvia ir visokeriopa pagalba.

Kalbėjimas moterų vardu – pusės šalies piliečių vardu – neturint jokių įgaliojimų, drąsus ir ambicingas užmojis. Buvimas moterimi ar priklausymas vienai ar kitai organizacijai nesuteikia teisių kalbėti visų moterų vardu. Kaip ir buvimas lietuviu ir priklausymas kokiai nors nacionalistų organizacijai, dar nesuteikia teisės reikštis visos tautos vardu.

Todėl įvairių visuomenės veikėjų pareiškimai moterų vardu yra kitokią nuomonę turinčių moterų nužeminimas ir nuasmeninimas. Moterys nėra avių banda, jų politinės pažiūros, vertybinės ir pasaulėžiūrinės nuostatos yra įvairios: konservatyvios ir liberalios, nuosaikios ir radikalios, tačiau rėksmingi kovotojų būreliai nepaliauja reikštis visų moterų vardu! Čia feminizmas ir susitinka su islamizmu, nes abiejų ideologijų atstovai, vadovaujasi seksistinėmis nuostatomis ir žmogų pirmiausia apibrėžia per jo lytį. Ir feministės, ir islamistai geriausiai „žino“, kokia turi būti moters vieta visuomenėje ir šeimoje. Tik feminizmo ideologijoje hiperbolizuojamos moters teisės, o islamizmo – pareigos.

Kai kalbama apie „progresyvius“ moterų judėjimus Vakarų Europoje, kuriais neva turime sekti mes, „atsilikėliai“, reiktų paminėti ir dar naujesnius, antifeministinius, kurių atstovės, jas „ginančias“ feministes pajuokia terminu feminazi. Daugėja moterų kurios nenori su vyrais nei konkuruoti, nei kovoti. Jos nori būti moteriškomis moterimis ir šalia matyti vyriškus vyrus. Joms nerūpi lygybė, bet svarbus lygiavertiškumas, lyčių poliariškumas, bendradarbiavimas, o ne kova.