Kovojama dėl reitingų, kovojama dėl pergalės krepšinio aikštelėje, kovojama, kas greičiau pralėks miesto gatvėmis. Šokiai ir dainos darosi įdomios tik tada, kada paverčiamos kovos veiksmais. Net pats taikiausias junginys, ne atskiriantis, o suvienijantis pavienius balsus į darnų skambėjimą, tampa ginklu, ir akys įsisiurbia į ekraną, sekdamos „Chorų karus“.
Kaip šiapus ekrano, taip ir anapus: štai šeštadienio žurnale antraštė: „Į TV laidą – tarsi į mūšį“. Kaip mokykloje, kur mokiniai lipa ant galvos mokytojams, taip ir valdžioje, kur pagrindinė išlikimo sąlyga – nuolat galąsti peilį. Daug neieškojęs pateikiu čia pat DELFI paskelbtą Gedimino Kirkilo viziją: „Konservatoriai apkasuose“. Kur bepasisuksi – visur karas. Nuo vaikų darželio iki Seimo. Nuolatinis kariavimas išsekina. Nieko keisto, kad tokioje būsenoje gyvenanti visuomenė nuvargsta nuo nuolatinės įtampos, smunka jos dvasia. Dalis apsišarvuoja abejingumu ir moja ranka: „visi jie vagys“, dalis pasitraukia iš mūšio lauko į kitas šalis, kur jie nebe dalyviai, o tik stebėtojai.
Tačiau politikoje iki atsitokėjimo dar labai toli. Toną užduoda prezidentė, vienu žodžiu pareiškianti nepasitikėjimą ministru Dainiumi Kreiviu, nors žino, kokį svorį turi jos žodis. Kiti žaidėjai, jį pasigavę, paverčia kirviu, ir ministro nebėr. Už tai, kad pasirašė ant paskyros pagal savivaldybės – ne jo ministerijos - rengto konkurso rezultatus. Jei reikia, kastuvas visada atsiras. Susikviečia Edmundas Jakilaitis opoziciją ir visi drauge kasa duobę D.Kreiviui. „Ponia Edma“, draugiškai pradeda išaiškinimą nuo teismo išsisukinėjantis Viktoras Uspaskich, ir žurnalistas vardan bendro tikslo tik šypsosi, pamiršęs, kad jo pašnekovas yra taip sėkmingai pasinaudojęs savo tarnybine padėtimi, kad žmonos kontroliuojamoms įmonėms atiteko 40 mln. litų SAPARD paramos.
Atrodytų, kad ūkio ministrą verčia politikai, susirūpinę jo skaidrumu ir nesitvarkymu su darbu. Tačiau paradoksas – pats ministras surašo apie duotus nešvarius pasiūlymus, o besipiktinantys korupcija laiko juos nevertais dėmesio; iš ministro prižiūrimų verslo ir pramonės sričių prašoma skirti naują ministrą tokį patį, kaip nuverstasis. Kyla juokingas klausimas: kam versti tą, kurio nenupirko ir kuriuo patenkintos pagrindinės jo kuruojamos srities organizacijos? Lyg stovėtų virtinė paruoštų tinkamų kandidatų, nusiteikusių kišti savo šviesias galvas į mėsmalę, tik ką prarijusią jų pirmtaką. Kuo vardu tas buratinas, kuriam užmynus ant kurpaitės, prezidentė paverčiama keršto įrankiu, o politikos viršūnėlė – duobkasiais? Su kuo palyginti valstybę, kurioje tai vyksta?
Marionetės kabo ant siūlų, kurie yra pakankamai tvirti, kad atlaikytų lėlių trūkčiojimą ir svorį, tačiau siūlai turi būti ir pakankamai ploni, kad jų nesimatytų ir atrodytų, jog lėlė juda pati. Kažin, ar lėlė galvoja pati atliekanti judesius?
Patogiausias būdas ką nors pajudinti yra panaudoti to objekto judėjimo kryptį ar jo norą judėti ta kryptimi. Važiuodamas automobiliu tiesiai, negali iškart jungti atbulinio bėgio. Bet jei truputį patrauksime priekį nuo tiesės ir leisime užpakaliniams ratams slysti toliau ta pačia kryptimi, - apsisuksime vietoje. O jei norima ką nors nuversti, reikia pasidairyti kalnaverčių ir tinkamai pakreipti jų norus.
Dėl visko kaltos ministro pastangos pagaliau suvaldyti energetikos ūkį ir paversti jį Lietuvos valstybės dalimi. Per dvejus metus jis padarė daugiau, negu buvo nuveikta iki jo per ankstesnius devyniolika metų. Išsivadavę politiškai, energetine prasme likome TSRS dalimi. Kaip politinė nepriklausomybė leidžia mums patiems tvarkytis savo namuose ir rinktis draugus bei partnerius, taip energetinė nepriklausomybė galiausiai suteiktų galimybę rinktis tiekėjus.
Kiekvienam aišku, kad atsiradusi konkurencija tiesiogiai reikš mažesnes sąskaitas vartotojams, nes tada perkama iš to, kuris parduoda pigiau. Mažesnės išlaidos energijai reiškia ir mažesnę prekių savikainą. Pinga kasdienis vartojimas, didėja eksportuojamų prekių konkurencingumas.
Energetika šiais laikais yra ir politika. „Gazprom“jau seniai tapęs Rusijos užsienio politikos ginklu. Pradėjus atsigauti Lietuvos ekonomikai, ją vėl galima smukdyti sukeliant dujų kainas ir taip didinant gamybos bei paslaugų savikainą. Apgailestaujantiems dėl Ignalinos AE uždarymo reikėtų pasižiūrėti, kur driekiasi iš jos išeinančios aukštos įtampos linijos, - į Rytus. Esame visiškai integruoti į Rusijos elektros sistemą.
Per interpeliaciją Seime A.Sekmokas kaltintas ir elektros jungties su Lenkija žlugdymu. Vargu ar tai vien sutapimas, kad jau kitą dieną po nepavykusios interpeliacijos Lenkijos ekonomikos ministras Waldemaras Pawlakas pasirašė susitarimą dėl ES lėšų skyrimo daliai elektros tilto į Lietuvą finansuoti. Tas parašas tarsi sako: patikimas partneris liko – dirbame toliau. Be to, lenkai elektros linijos tiesimą tiesiogiai sieja su naujos AE pastatymu Lietuvoje. Vadinasi, ir šiuo klausimu jie nusiteikę optimistiškai.
Pietų Korėjos investuotojo į AE atsitraukimą labai realiai galėjo nulemti rusų spaudimas tinkamai susiklosčius aplinkybėms. Kaip tik tomis dienomis buvo kilęs pavojingas konfliktas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų. Tarptautiniais tarpininkais šių šalių ginčuose yra trys valstybės. JAV, turinti nemažą karinį kontingentą Pietų Korėjoje, Kinija, esanti didžiausia Šiaurės Korėjos advokatė, ir Rusija, laviruojanti tarp abiejų su aukso vertės balsu. Tam, kad rusai palaikytų jų pusę, Pietų Korėjai vieno projekto atsisakymas neturėtų atrodyti per didelė kaina. Ten žmonės kitaip suvokia valstybingumą negu pas mus, ir prieš valstybės interesą kompanijos nedrįsta eiti.
Rusijai didelė rakštis yra ES trečiasis energetikos paketas, atskiriantis tiekimą nuo skirstymo. Neseniai pats Vladimiras Putinas pasirodė Briuselyje įtikinėdamas, koks negeras tas paketas, tačiau Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso patikino nepatenkintą Rusijos premjerą, kad paketas nėra diskriminuojantis ir bus įgyvendinamas. Tokiu būdu dabartinės Lietuvos vyriausybės veiksmai pertvarkant „Lietuvos dujas“ sulaukė viešo palaikymo iš aukščiausių ES sluoksnių, prieš kuriuos ir visagalis V.Putinas bejėgis.
Opozicija vietoj pasidžiaugimo tokia parama toliau piktinasi A.Sekmoko veiksmais. Seime per interpeliaciją kalbėjusios socialdemokratės Birutės Vėsaitės kalba apie „eksproprijuojamą“ „Gazprom“ nuosavybę buvo V.Putino kalbų Briuselyje aidas. Dar lapkritį V.Putinas komentavo dujų vamzdynų atskyrimą Lietuvoje: „Na, kas tai yra? Tai plėšikavimas“. Versdama šį tekstą B.Vėsaitė panaudojo tarptautinį žodį. Gražus duetas lauko teniso gerbėjams: V.Putinas – B.Vėsaitė prieš J.M. Barosą – A.Sekmoką. Prizas – Lietuvos savarankiškumas.
A.Sekmokas apkaltintas ir suskystintų dujų terminalo nepastatymu, nors darbai jau pajudėję į priekį. Iš jo tarsi reikalaujama atsakyti už AMB pusvelčiui parduotas „Gazprom“ „Lietuvos dujas“ su visu vamzdynu. Įdomu, kuo iš terminalo būtų pumpuojamos dujos vartotojams, jei vamzdžio dalininkas liktų „Gazprom“? Kam jam priimti į vamzdį pigesnes arabiškas dujas, jei gali prastumti savąsias? Tas pats ponas Golubevas sėdi ir „Gazprom“, ir „Lietuvos dujų“ valdyboje, ir kilus klausimui dėl nemotyvuotai aukštų pardavimo kainų rimtu veidu aiškina, kad niekas tuo klausimu iš „Lietuvos dujų“, kurios pagal sutartį derina kainas, į „Gazprom“ nesikreipė. Kitaip tariant, jis pats nesikreipė į save, - štai kur visa bėda.
Tą patį interpeliacijos ketvirtadienį Vilniuje lankėsi Eurogrupei vadovaujantis Liuksemburgo premjeras Jeanas-Claude’as Junckeris. Jo teigimu, Lietuvos vyriausybė eina teisingu keliu. Kitos nuomonės yra Valentinas Mazuronis, tą pačią dieną pareiškiantis: „Po šito balsavimo tik padidėjo aiškumas, kad šita Vyriausybė negali valdyti Lietuvos valstybės. Sunku įžvelgti skirtumą tarp viešo neįgyvendintos svajonės skelbimo ir neadekvataus tikrovės suvokimo. Bendras jų vardiklis – valdžia bet kuria kaina.
Tai yra normalus troškimas lyderystės dvasia auginamoje visuomenėje. Dėl pirmos vietos galima ir su velniu eiti obuoliauti. Bet nugalėtojas visada taps pralaimėjusiu, jei nespės iki to laiko numirti. Vieną čempioną visada pakeičia kitas, ir taip per amžių amžius. Tai gali būti išbalansuota tiktai bendrystės jausmu. Kada jo nėra, akiratis užsisklendžia ties interpeliacijomis.
Ta pati karinga nuostata veikia iš abiejų pusių. Šiandienos lyderis jaučiasi esąs nugalėjęs kovoje, todėl aplinkiniai jam tėra pralaimėjusieji. Todėl prezidentei pakanka vieno žodžio, todėl premjeras nesiteikia vargti įtikinėdamas dėl savo veiksmų tikslingumo, todėl įmonės savininkas moka minimumą savo darbuotojams, o Europos kultūros sostinė virsta pasipinigavimo projektu.
Per vienokį ar kitokį santykį su tokia visuomene galiausiai kenčia visi jos nariai, ir perdėtas kovingumas pamažėl turėtų darytis atgrasus ir užleisti vietą bendrystei. Tvarkingesnis vairavimas ir bendruomenių steigimas yra pirmieji daigai nualintame ir aptuštėjusiame mūšio lauke, kuriuo yra tapusi Lietuva.
O tuo tarpu makroekonominiai rodikliai neginčijamai rodo, jog Lietuvos ūkis atsigauna, ir gana greitai tai pajus gyventojai. Tad pats laikas versti A.Kubiliaus vyriausybę, kuri, – patinka ar nepatinka, - pajėgė išvairuoti iš krizės. Ačiū ir viso gero, kaip sakoma. Pats laikas imti valdžią ir raškyti prinokstančius vaisius. Juk niekam nebebus įdomu, kas juos subrandino. Žmogus mato tik jį maitinančią ranką ir jai dėkoja. Karas būti ta ranka tęsiasi.