Dažnai klausiame savęs: ar tai tikrai tiesa? Kas mums nutiko? Neabejotinai, į šiuos klausimus galime rasti įvairiausių atsakymų, tačiau vienas jų galėtų skambėti maždaug taip: „atmerkime akis – tinklo karta jau tapo suaugusiais.....“.
Tinklo kartos terminas bene pirmą kartą buvo pavartotas JAV, 2008 metais, Peterio Cheese straipsnyje „Netting the Net Generation“, tačiau pats šios kartos išskyrimas yra įvykęs gerokai anksčiau. 1993 metais JAV žurnale „Advertising Age“ buvo išspausdintas straipsnis „Generation Y“, kuriame padėti pagrindai jaunesnės nei X amerikiečių kartos apibrėžimui. Anot vieno žymiausių šios kartos tyrinėtojų Dono Tapscotto, tinklo karta – tai amerikiečiai, gimę 1977-1997 metais. Ši karta gimė ir augo aplinkoje, kur personalinis kompiuteris dar nebuvo įprastinė namų interjero detalė, tačiau ši detalė jų namuose atsirado pakankamai anksti, tinklo kartai dar neįžengus į paauglystę.
Lietuvoje šios kartos tyrimai nėra tiek išplėtoti kaip JAV ar kitose Vakarų pasaulio šalyse. O ir kartos gimimo metai turėtų skirtis. Mūsiškė tinklo karta būtų gimusi vėliau, nei JAV, gal kokiais 1995-2005 metais – taigi, tai tie vaikai ir jaunuoliai, kurie dabar jau užpildė mokyklas nuo pat pirmosios iki pat dvyliktosios klasės, o dalis jų jau atveria universitetų duris.
Dabartinė švietimo sistema susiformavo pramoninėje XX a. visuomenėje ir neblogai tenkino šios visuomenės poreikius. Tačiau dėl informacinių ir komunikacinių technologijų poveikio pastaraisiais dešimtmečiais visuomenė patyrė drastiškų pokyčių. Kai kurie mokslininkai teigia per šiuos metus susiformavus kokybiškai visiškai naują, tinklaveikos visuomenę. Tinklo kartą nuo prieš ją buvusios kartos skiria bedugnė. Tai du skirtingi pasauliai. Tačiau tirdami tinklo kartą mes taikome industrinei visuomenei būdingus metodus, teorijas ir metodologines prieigas, kurios nepajėgios suprasti tinklo kartos, lygiai kaip ir taikydami šiuolaikinį požiūrį ir vertybes niekaip nesuprasime viduramžių visuomenės. Taip mes prieiname neigiamų mokslinių išvadų.
Mes sakome, kad jie nekūrybingi ir neturi vaizduotės. Žinoma jie neturi industrinei visuomenei būdingo kūrybiškumo ir vaizduotės (ir neturi turėti), bet gal jų kūrybiškumas yra kitoks, mums neapčiuopiamas. Arba, teigiame, kad jie nesupranta pasakų. Bet juk pasakos atsirado dar net seniau nei industrinė visuomenė. Ar galime kaltinti, kad dabartinis penkiametis nesupranta naratyvo ir visuomenės normų, kurios buvo suformuotos prieš 500 ar 1000 metų. Juk viena karta turėjo Odisėją, kiti Batmaną, o tretieji turi Transformerius. Ar tai ne tas pats didvyrio mitas, tik įvilktas į skirtingus naratyvus ir tik dėl to suprantamas skirtingoms visuomenėms? O ir broliai Grimai, ar būtų buvę tokie populiarūs jei liaudiškų pasakų nebūtų adaptavę XIX a. žmogui suprantama kalba?
Industrinės visuomenės švietimo sistemoje didžiulio kiekio informacijos perdavimas buvo tikslas, tinklaveikoje informacijos valdymas virto priemone ugdyti naujo pobūdžio kompetencijas: kūrybiškumą, kritinį mąstymą, informacinius ir komunikacinius gebėjimus, gebėjimą dirbti grupėje... Taigi, mechaniniu informacijos kalimu grįstas mokymas turėtų nykti, užleisdamas vietą į kompetencijas orientuotam mokymui. Tačiau taip nevyksta.
Tinklo kartos tragedija yra patiriamas spaudimas prisitaikyti prie industrinės visuomenės švietimo sistemos. Tie, kurie prisitaiko daugiau – geriau mokosi – neretai gyvenime patiria didesnių sunkumų, nei kūrybiški „šešetukininkai“. Pirmieji tikisi, kad už gerą mokymąsi bus atlyginta stabilia darbo vieta iki pat pensijos su pakenčiamu atlyginimu; antrieji nesitiki nieko ir savo gyvenimą kuria patys. Pirmieji nusivilia, nes stabilių profesijų ir ilgalaikių darbo vietų tiesiog nebeliko. Jas pakeitė mokymasis visą gyvenimą ir projektinis bei kontraktinis darbas. Antrieji, neapsunkinti nereikalingo žinių bagažo, kur kas lankstesni, neretai sukuria darbo vietas ne tik sau, bet ir pirmiesiems.....
Mokyklinė istorijos programa perkrauta faktais, datomis, skaičiais, vardais. Atrodo, kad rengiame profesionalius istorikus. O ar pamąstėme, kiek ir kokių ne istorijos žinių, o šiomis žiniomis išugdytų gebėjimų, reikia būsimajam gydytojui, inžinieriui, ūkininkui, valytojai, teisininkui ar vairuotojui? Dabartinių programų tematika koncentruota į europocentrišką, smulkmenišką XX a. istorijos kalimą, tačiau nesuteikiama bendrakultūrinių žinių, gebėjimo suvokti daugiakultūris pasaulį, neugdanti kūrybiškumo, informacinio raštingumo. Niekaip nesuprantu kodėl iš 11-12 klasės programos buvo pašalinta civilizacijų istorija (juk yra didžiulė tikimybė, kad dabartinio dvyliktoko kolega bus indas arba kinas), o valstybiniame istorijos egzamine neliko Antikos – vieno svarbiausių Europos civilizacijos pamatų. Arba kodėl šiose klasėse nebesimokoma apie vienos stipriausių pasaulio šalių, pirmosios vakarietiškos demokratijos – JAV atsiradimą?
Tačiau valstybinio egzamino programoje, pavyzdžiui, turime potemę apie Juozo Tūbelio vaidmenį politiniame gyvenime... Turėtume iš mokyklos išleisti genijus... deja turime tik „informacinės bulimijos“ reiškinį... Programos struktūra lemia vadovėlių turinį ir mokytojų darbą. Taip blokuojama net ir kūrybingų mokytojų veikla, nes kiekviena pamoka paskirta įdomybei, kūrybiškumui, informacinių gebėjimų ugdymui ar atradimo džiaugsmui yra „prarasta“ ir atsisuka grėsme nespėti „išeiti programos“.
Donas Tapscottas kalba apie mokyklą 2.0, kuri yra ne tiek technologijų diegimo erdvė, kiek naujų metodų veikimo laukas. Juk taip lengva parašyti projektą ir visus klasės mokinius aprūpinti planšetiniais kompiuteriais, tačiau jie nesukurs jokios pridėtinės vertės, jei bus naudojami industrinės visuomenės metodais... Ar galime manyti, kad internete pasirodžiusi Lietuvos istorijos santrauka „Facebook“ stiliumi yra ateities Lietuvos istorijos mokyklinio vadovėlio prototipas? Tenusprendžia tai tinklo karta...
