Logika maždaug tokia: pradžioje dėl finansų turi susitarti koalicijos partneriai, o tada jau biudžetų skaičiai bus parodyti visiems kitiems, įskaitant ir tuos, kurie į biudžetą suneš ir kurie iš jo gyvens.
Gal ir nieko blogo čia nėra, nes kažin, ar dažnas, žvelgdamas į milijonų ir milijardų eilutes, supras, ką jam tai reiškia. Pavyzdžiui, ar tai, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugoms bus išleista virš 3 milijardų litų, reiškia, kad prireikus paslaugų nereikės laukti eilėse ar, siekiant išvengti eilių, nereikės kreiptis į VIP kabinetus ar į privačiai dirbančius medikus.
Žvelgiant į Valstybės biudžeto projektą, neaišku, ar dėl to, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas gaus 18 milijonų litų, sporto bus daugiau ar mažiau. Arba kad teismai, kuriems bus skirta apie 180 milijonų, bylas išnagrinės greičiau. Daug tai ar mažai ir kokia veikla už to slypi – žmonėms dažniausiai (beveik visada) nėra žinoma.
Tie, kuriems bent kiek rūpi kitų metų reikalai, daugiau dėmesio kreipia ne į pačius biudžetus, bet į juos lydinčius įstatymus. Mokesčių mokėtojai ir buhalteriai žiūrės, ar kartu su biudžetu nekeliamas koks PVM, GPM, ar neišplečiama kurio nors mokesčio bazė. Pensininkams rūpi, ar nustos galioti pensijas sumažinęs laikinasis įstatymas. Net ir valstybės tarnautojams ir viešojo sektoriaus darbuotojams labiau rūpi ne biudžeto įstatymas, o bazinės algos dydis, nuo kurios priklauso jų alga. Apibendrinant, 27 milijardai valstybės biudžeto, 14 milijardų „Sodros“ biudžeto ir 4 milijardai PSDF biudžeto rūpi ne 3 milijonams, o gal kokiems 300 Lietuvos gyventojų.
Kaip čia taip yra, kad svarbiausi šalies dokumentai suteikia labai mažai informacijos, iš kurios būtų galima suprasti, kas vyks kitais metais? Negi finansų įstatymai yra tik koks kitų įstatymų satelitas, kuris gaunamas sudėjus kitais įstatymais numatytus įsipareigojimus. Tokį įstatymo projektą galėtų sudaryti ir kompiuterinė programa, tai ko čia ginčytis su „Excelio“ formulėmis? O juk ginčai verda – ir dar kokie! Vyriausybė biudžetui pritarė, kai premjeras pagrasino atsistatydinti. Seime skambės eilinis pageidavimų koncertas, o tiksliau – viena „paklodės tampymo“ daina. Kyla klausimas, gal politikai biudžete mato daugiau nei paprasti žmonės?
Iš tikro, taip. Biudžetas yra daugiau nei eilutė skaičių, tūkstančiai, milijonai ar milijardai, kurių masto dažnas ir negali suvokti. Už skaičių dar yra ir veiksmai, kurie bus įvykdyti, ir tai ne vien automobilių įsigijimas, kuris, kas jau kas, o bus pastebėtas. Už biudžeto skaičių yra labai daug konkrečių projektų, kurie gali būti įgyvendinti arba ne. Pavyzdžiui, ar vyks Dainų šventė ir tarptautinė Vilniaus knygų mugė, ar bus atstatyta bažnyčia, ar pabaigti Valdovų rūmai ir t.t.
Manau, kad tokia informacija žmonėms kaip tik labiausiai ir rūpi, ir apie tai vertėtų diskutuoti jau nuo gegužės mėnesio, vos tik pradedamas svarstyti kitų metų biudžetas. Diskusijos būtų žymiai turiningesnės ir vaisingesnės, jei kalbėtume ne apie tai, kiek procentų padidins ar sumažins kurios nors srities finansavimą, o apie tai, ką ir už kiek iš biudžeto pirksime.
Tada diskutuotume, ar dabar būtent to reikia. Tada siūlytume, kad galbūt reikia ko kito. Tada kas nors pasakytų, kad gali darbus atlikti pigiau. Tada tai tikrai būtų žmonėms svarbus dokumentas, o ne plika sąskaita už paslaugas, kurių sąrašas nepridedamas.