Kodėl šie Seimo nariai sudaro gentį, o ne, pavyzdžiui, Seimo frakciją ar dėl naujo įstatymo priėmimo susibūrusį bendraminčių kolektyvą? N. Vasiliauskaitės pavartotas „genties“ terminas kryptingas ir atrodo taiklus. Autorė juo siekia pažymėti, kad ši Seimo narių grupė yra išskirtinė, nes ją vienija bendra mitologija, bendri tabu šeimos instituto sampratoje. Šie Seimo nariai, tarsi vienos „genties“ atstovai, įsitikinę, kad netradicinės vienos lyties šeimos propaganda griauna tradicinę vyro ir moters santuokos sampratą arba, tarkim, vaiko noro turėti motiną – moterį ir tėvą – vyrą ignoravimas pavojingas jų „genties“ likimui. Ar galima būtų ginčyti, kad N. Vasilauskaitė, apibūdindama Seimo narių grupės moralines intencijas, ką nors iškraipo? Gal tik tai, kad vietoj termino tautos atstovai pavartoja kitą terminą – genties nariai.
Regis, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose XXI amžiaus Europos šalyse staiga ėmė burbuliuoti „gentinio mastymo klišės“. Tai parodė neseniai įvykę debatai Didžiosios Britanijos parlamente dėl gėjų santuokų įteisinimo. Na o visą situacijos rimtumą pademonstravo liūdnas įvykis Paryžiuje, kai, protestuodamas prieš valdžios sprendimą legalizuoti tos pačios lyties santuokas, Dievo motinos katedroje priešais altorių nusišovė rašytojas ir eseistas Dominique Venneris.
Kritiško ir šiuolaikiškai racionalaus mastymo atstovų, kaip jie patys tai įsivaizduoja, toli ieškoti nereika. Tai žmonės, kurie viešai reiškiasi kaip puikiai išmanantys, kas yra „žmogaus teisės“ ir žmogaus teisių nelaiko „Briuselio diktatu“. Atrodo, kad N. Vasiliauskaitei žmogaus teisių pažinimas bei jų adekvatus interpretavimas jokių problemų nekelia. Savo samprotavime DELF „Gyventi ar negyventi, sprendžia žmogus, o ne tarnybos“ ji tiesiog apreiškia, kad „Teisė į gyvybę (jei sutariame, kad žmogus ją turi) yra tuo pačiu ir teisė mirti, antraip tai tik tuščia deklaracija...“ Vien šiuo teiginiu N. Vasiliauskaitė, reikia galvoti, įrodo tai, ko nepavyko padaryti Europos Žmogaus Teisių Teismui byloje Diana Pretty prieš Jungtinę Karalystę.
Profesorius Vytautas Mizaras savo kritiniame pasisakyme DELFI „Kaip P. Gražulis gina dorovę“ žmogaus teisių konceptą taipogi pateikia kaip „negentinio“ mastymo bastioną. Profesorius primena apie „visiems žmonėms būdingas elementarias teises“, bei jų teisę „džiaugtis pagrindinėmis laisvėmis (teise į laisvę, į asmens neliečiamybę, kūno integralumą, garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamybę, asmeninio ir šeimos gyvenimo pagarbą, teisę į saviraiškos laisvę, teisę į darbo ir verslo pasirinkimą ir kt.)“.
Remdamasis žmonių įvairovės filosofine prielaida ir politiniu imperatyvu gerbti asmens tapatumą bei savitumą, V. Mizaras grindžia ir kitą teisinę normą – rekomendaciją Europos demokratinėms valstybėms „užtikrinti veiksmingą naudojimąsi taikių susirinkimų laisve be diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos ir lytinio tapatumo“.
Vargu ar kas oponuos V. Mizarui, kad būtent pagarba žmonių teisėms išreiškia jų lygiateisiškumą, diskriminacijos draudimą, užtikrina gyvenimo formų, stilių, nuomonių ir įsitikinimų įvairovę. Oponuoti ir galima, ir būtina dėl kitos profesoriaus minties. Jis taria, kad „dorovė šiuolaikinėje demokratinėje teisinėje valstybėje nėra kokios nors visuomenės daugumos, juolab ne politinės partijos <...> ar religinių organizacijų valios sąlygota ir uzurpuota nuosavybė. Teisės saugomos vertybės yra paskirų visuomenės narių ir jų grupių pliuralizmo įtakoje susiformavusios ir pasirinktos bei pripažįstamos dorovės“.
V. Mizaras, reikia suprasti, nori pabrėžti, kad individo, mažumos dorovė teisės lygyje turi būti ginama, o štai daugumos dorovės gynimas įstatymų lygyje jau prievarta, diskriminacija. Žodžiu dorovė dorovei nelygi, nes viena jų – daugumos – neteisinga ir ją galima diskriminuoti, o kita – mažumos – jau teisinga, todėl nediskriminuotina.
Susimąstyti verčia ne tai, kad žmogaus laisvė pasirinkti turi būti pripažinta. Tokios teisės pripažinimas Europoje yra įvykęs faktas. Susimastyti verčia tai, kad individo laisvė pasirinkti žmonių galvose įsivaizduojama kaip tabu, kaip tiesos apie žmogų viršūnė. Nežinia ką apie tai atsakytų pati N. Vasiliauskaitė, bet pokantinėje filosofinėje refleksijoje apie žmogaus pažinimo ribas sutarta, jog žmogus negali žinoti galutinės tiesos apie save ir jam gyvenime tiesiog lemta vadovautis mitais. Taigi žmogaus „kaip laisvo pasirinkti“ dogma yra mitas tarp mitų, o kaip rodo šių dienų realijos ne tik Europoje, bet ir už jos ribų žmogaus laisvo pasirinkimo mitologija yra virtusi ar verčiama tabu.
Kažkada žmonės totaliai tikėjo, jog gyvena dievų globojamame pasaulyje. Vėliau, įsisąmoninę, kad tai mitas, ėmė masiškai tikėti kitu mitu, kad jiems patiems be dievų įsikišimo, vadovaujant partijai, lemta sukurti komunistinį rojų. Na, o mūsų dienomis individo sudievinimo mitas jo laisvame pasirinkime tarsi burtažodis užvaldo daugelio protus, virsta ypatingos formos religija.
Vienos „genties“ skilimas į dvi konkuruojančias „gentis“
Žymūs filosofai sako (apie tai rašo ir filosofijos vadovėliai), kad norime mes to ar ne, žinome ar ne, pripažįstame ar ne, visi mes esame tam tikrų mitų vergai ir pasmerkti tikėti tuo, ką žinai. Žmogui nepažini tokia tiesa, kuri duotų vienintelį atsakymą, kaip idealiai gerai gyventi. Taigi, ar tai būtų Petras Gražulis ar Nida Vasiliauskaitė, jų samprotavimai, o ypač vertinimai determinuoti jų vertybiniu pasirinkimu, t. y. jų tikėjimu.
Atrodo, kad bus tiksliau, jei tarsime kad šeimos mitologijoje Lietuvoje ir Europoje konkuruoja du tradicinės ir netradicinės šeimos mitai. Taigi, jei kalbame apie „gentį“ „tabuizuojančią“ tradicinę šeimą, lygiai taip pat galime kalbėti ir apie „gentį“ „detabuizuojančią“ tradicinę šeimos sampratą. Panašu, kad Lietuvoje ir Europoje šeimos sampratos lygmenyje susikibo dvi konfliktuojančios „gentys“. Vienai „genčiai“ tabu ir neliečiama vertybė – tradicinė šeima, kitai „genčiai“ tabu ir neliečiama vertybė individo laisvas pasirinkimas su iš to išplakančia netradicinės šeimos pasirinkimo teise.
Įsivaizduoju, jog ne vienas skaitytojas pagalvos, kad šių eilučių autorius elementariai nusišneka. Jei visi žmonės gyvenimą remia mitais, tai kaip jie, kiekvienas iš savo varpinės vertindami įvykius, apskritai gali sugyventi. Pavyzdžiui, jei teisėjas spręsdamas byla vadovausis savo asmeniniais mitais, tai jis visada bylą išspręs tik šališkai.
Šių eilučių autorius kaip tik ir provokuoja atsistotiant nešališkos socialinių procesų vertinimo atramos. Kad nedaugžodžiautumėm, diskusijos dalyviams apie žmogaus prigimtinę teisę pasirinkti ar apie mitologinę mūsų sąmonės prigimtį vertėtų nuodugniai pastudijuoti neperseniausiai Europos Žmogaus Teisių Teisme išnagrinėta bylą Lautsi ir kiti v. Italiją. Lautsi ir du jos sūnūs, atvykę iš kitos šalies gyventi į Italiją pareikalavo, kad gerbiant jų apsisprendimo laisvę pasirinkti tikėjimą, kryžiai iš Italijos mokyklų būtų pašalinti. Panašu, kad teisėjai pirmame bylos nagrinėjimo etape, pakerėti žmogaus apsisprendimo laisvės mito, priėmė verdiktą, jog krikščionybės simboliams mokymo įstaigose ne vieta.
Po nepritarimo tokiam teismo sprendimo bangos, kuri kilo ne tik Italijoje, bet ir Lietuvoje, ir po Italijos valstybės apeliacijos, įvyko tai, kas daugiakultūrinėje Europoje seniai laukiama. Teismas pakartotiniame svarstyme pripažino, kad nešališkas auklėjimas reiškia ne tai, kad krikščioniško tikėjimo tiesos turi būti išguitos iš mokyklos, bet tai, kad mokyklose turi atsirasti vietos ir krikščioniškiems, ir musulmoniškiems, ir kitų religijų simboliams, o taip pat žmonėms su filosofiniais įsitikinimais.
Tikėkimės, tai mitologiškai neangažuotas moralas, paremtas tuo, kas pasakyta
Kai susiginčija skirtingų įsitikinimų grupės su savo mitologija ir savo tabu, tuomet, kaip rodo istorinė patirtis, arba po nuožmių kovų kuris nors tikėjimas ima dominuoti, arba skirtingi tikėjimai sugeba koegzistuoti. Žinant, kad mitologijų karas nieko gero nežada, galima ieškoti protingų, nešališkų sprendimų, kurie visoms nesutariančioms pusėms būtų priimtini.
Ginčo dėl šeimos sandaros ir socialinio statuso atveju protingų pasirinkimo kriterijų paieška gali pareikalauti kurią nors šeimos mitologiją aukštinti.
Kokius kriterijus sufleruoja gamtos faktai? Laima Vaigė publikacijoje DELFI „Diskrimincinė politika – atgyvenęs požiūris į šeimą“ pateikia duomenis, kad homoseksualumas ir biseksualumas plačiai paplitęs gamtoje. Jis randamas apie 1500 rūšių. Žodžiu, gamtoje dominuoja heteroseksualumo, bet yra nemažai homoseksualumo pavyzdžių. Gamtos faktai, kaip matome, gali tarnauti ir vienai ir kitai mitologijai ginti, bet vienai vis dėlto palankesni.
Dar yra mūsų istorinė patirtis. Ji aprėpia daugelį tūkstantį prabėgusių metų. Ji byloja, kad žmonės visais laikais norėjo išlikti istorijoje. Istorija taip pat moko, kad negalima tyčiotis iš žmogaus net tada, kai jis iš daugumos kuo nors neišvengiamai išsiskiria. Jei mums buvimas istorijoje tebelieka svarbiausias motyvas ir jei juo matuojame žmogaus apsisprendimo laisvę, tuomet prioritetas teikiamas vienam šeimos mitologijos pasirinkimui. Jei ne, jei svarbiausia žmogiškojo individo momentinė gerovė, o būtis istorijoje antraeilis uždavinys, tuomet kas, kaip ir su kuo poruosis yra neesminis dalykas.
Kai giname savo tiesą, savo mitą, būkime atviri. Jei kalbame apie individo laisvę pasirinkti, neslėpkime, kad tai žiauri atsakomybė, nes žmogus gali lemtingai suklysti visam gyvenimui. Per pasirinkimo klaidą galima nepatirti tradicinio gyvenimo džiaugsmo, pasitenkinimo gausios šeimos apsuptyje, galima tapti narkomanu, atsidurti kalėjime ar apskritai žūti. Jei kalbame apie vaiko pasirinkimą, tai galbūt bus geriau, jei jo paties gerovės vardan neskubėsime jo supažindinti su suaugusių žmonių rietenomis, su ypač komplikuotais mūsų laikmečio lyčių santykiais ir „genčų karais“ dėl socialinių vaidmenų sampratos.
Kai kalbame apie teisę, apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, tai negalime ignoruoti, kad ji atvira tradicinėms tautos vertybėms ir nėra priešiška liberalaus pasaulio vertybėms. Todėl vargiai ar galime visa apimtimi pritarti V. Mizaro teiginiui, kad „šiandien negalima būtų pateisinti valstybės veiksmų kokios nors nacionalinės „dorovės“ ar ja grindžiamos viešosios tvarkos užtikrinimo motyvais taip nesuteikiant individui žmogaus teisių ar diskriminuojant kokias nors pagrindais jo teises“.
Taip, žmogaus teises būtina užtikrinti, bet Lietuvos teisei būtų pražūtinga „nurašyti“ nacionalinę dorovę kaip blogį, nes kaip tik ja ir remiasi žmogaus teisės. Prof. V. Mizaras, neabejoju, sutiks, kad net toks atrodytų dorovei indiferentiškas teisinis santykis, kaip pirkimo-pardavimo sandoris, reikalauja iš sandorio šalių ypatingos dorybės – būti patikimu, sąžiningu partneriu. O ką, nacionalinė dorovė tam prieštarauja? Ką ir bekalbėti apie šeimą, valstybę ar net Europos Sąjungą.
Ne sankcijos, o pilietinės dorybės užtikrina mūsų taikų sugyvenimą tarp artimųjų, Lietuvos visuomenėje ir Europoje. Būtent nacionalinė dorovė ir yra pasitikėjimo mūsų šalimi kapitalas Europos šalių bendrijoje.
Jei kalbame apie Europos Sąjungą, tai nesupaprastinkime požiūrio į tai, kas ten vyksta. Juolab, kaip rodo debatai Didžiojoje Britanijoje ar įvykiai Prancūzijoje, šiose šalyse homofobijos ne mažiau nei Lietuvoje. Kuo Europoje baigsis „homofobų“ ir „antihomofobų“ diskusija, kol kas dar atsakyti per anksti.