Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.
Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.
Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą, ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose.“ (Jn 17, 20–26)
Iš šv. Grigaliaus Nysiečio († 395) „Homilijų“
Jei meilė visiškai išveja baimę, o perkeista baimė virsta meile (1 Jn 4, 18), tuomet vienybė pasirodys esanti išganymo pasekmė, kai visi vienijasi tarpusavyje ir neatskiriamai susijungia su vieninteliu gėriu, per tokį tobulumą, kaip balandės.
Nes panašiai suprantame žodžius, kuriais Giesmių Giesmėje prabyla mylimasis: „Tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji. Tik ji viena numylėtinė motinos, kuri ją pagimdė“ (Gg 6, 9). Tačiau Evangelijoje tatai mums dar aiškiau paskelbiama Viešpaties žodžiais.
Juk kai jis laimindamas perdavė savo mokiniams visokeriopą galią ir suteikė jiems kitas gėrybes tais vertais žodžiais, kuriais kreipiasi į Tėvą, tada dar pridėjo ir tai, kas yra visų gėrybių viršūnė ir pagrindas: kai jiems reikėsią teisingai apsispręsti ir pasirinkti iš daugelio galimų sprendimų, jie nebebūsią tarpusavyje išsiskaidę, bet visados visi busią viena, susijungę su vieninteliu gėriu.
Taip, Šventosios Dvasios vienybe, pasak Apaštalo, sutvirtinti taikos ryšiais, jie visi turi tapti vienu kūnu ir viena dvasia, per vieną viltį, į kurią yra pašaukti.
Vis dėlto pasielgtume teisingiau, jei žodis į žodį pridurtume dievišką Evangelijos liudijimą: „Tegu visi bus viena, – sakė Viešpats, – kaip tu, mano Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21).
Šios vienybės ryšys yra šlovė. Nė vienas supratingas žmogus nepaneigs, kad Šventoji Dvasia yra vadinama šlove, jei įsiklausys į Viešpaties žodžius: „Šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems“ (Jn 17, 22). Jis išties mokiniams davė šlovę, kai jiems sakė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22).
Tą šlovę, kurią turėjo nuo amžių, anksčiau nei atsirado šis pasaulis, jis ir pats priėmė tam laikui, kol buvo apsivilkęs žmogiška prigimtimi. O kai ta prigimtis buvo pašlovinta per Šventąją Dvasią, tai Dvasios dalininkais tapo visi, susiję su šia šlove, pirmiausia apaštalai.
Dėl šios priežasties Viešpats kalbėjo: „Tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę“ (Jn 17, 22–23).
Todėl tas, kuris pamažu iš vaiko išaugo į tobulą vyrą, sulaukė tokio amžiaus, kai imame suvokti protu; galop tapo tinkamas Šventosios Dvasios šlovei, nes atsikratė visokių ydų ir pasidarė skaistus; taigi tas žmogus ir yra toji tobula balandė, į kurią žvelgdamas Sužadėtinis sako: „Tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji“ (Gg 6, 9).