Tada teigiau, kad Lietuvos Respublikos valstybės institucijoms ir politikams, galbūt dėl tam tikro politinio ar religinio angažuotumo, galbūt dėl kokių nors kitų priežasčių, svarbu yra forma ir statusas, o ne šeimos santykių turinys.
Todėl visiškai suprantama, kodėl dar 2008 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT), kad šis išaiškintų, ar minėta Valstybinė šeimos politikos koncepcija neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaip žinia, 2011 m. rugsėjo 28 d. LR Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl LR Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Priimtas KT nutarimas reikšmingas tiek konstitucinės, tiek civilinės teisės prasme. Pagirtina, tai, kad KT minėtame nutarime pasisakė ne tik dėl formaliųjų Seimo nutarimu patvirtintos koncepcijos, kaip žemesnės teisinės galios poįstatyminio teisės akto, pagrindų, bet ir dėl šeimos santykių turinio aspektų.
Šeimos santykių turinio atžvilgiu KT išskyrė kelias svarbias pozicijas. Tiesa, privatinės teisės doktrinos bei tarptautinės teisės ir ES teisės požiūriu jos nėra naujos ar netikėtos, tačiau labai svarbios nacionalinės konstitucinės jurisprudencijos prasme. Ypač reikšminga tai, kad pirmą kartą buvo išaiškintas Konstitucijos 38 straipsnio normų turinys ir sukurta konstitucinė doktrina, turinti reikšmės ir kitoms teisės sritims.
Pagrindinė visą KT nutarimą jungianti mintis ir idėja yra tokia, kad negalima tapatinti šeimos ir santuokos, t. y. Konstitucija saugo šeimą, nesvarbu, kokiu pagrindu ji atsiranda, o taip pat santuoką kaip vieną iš šeimos atsiradimo pagrindų. KT nepateisino diskriminavimo įvairių bendro gyvenimo formų pripažinimo šeima prasme.
KT pažymėjo, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą santuokos ir šeimos ryšį. Tačiau santuoka yra vienas iš pagrindų šeimos santykiams kurti. Santuoka yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, turintis išskirtinę reikšmę visuomenės gyvenime, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos. Tarp kitų galimų šeimos gyvenimo formų KT be kita ko įvardino santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą. KT nutarime vartojama formuluotė „inter alia“ reiškia, kad teismas
pripažįsta, kad visuomenėje gali būti įvairios bendro gyvenimo formos, akceptuojant realiuose visuomeniniuose santykiuose bendrai gyvenančius asmenis.
Ši pozicija reiškia valstybės ir pozityvią pareigą suteikti apsaugą privačiam šeimos gyvenimui ir nediskriminuoti asmenų, ypač dėl to, turėtų vaikų ar jų neturėtų, gyventų vienas tėvas ar motina su vaikais sudarius santuoką ar po santuokos nutraukimo.
Kitaip tariant, KT pasisakė už tai, kad visuomeniniai santykiai ir pati visuomenė (o ne politikai ar Bažnyčios hierarchai) geriausiai suvokia ir žino, kas yra šeima ir kokią šeimos gyvenimo formą pasirinkti. Visuomenei renkantis šeimos gyvenimo formą viską lemia emocinio prieraišumo pastovumas, tarpusavio supratimas, atsakomybė, pagarba, vaikai (jei jų yra) ir panašūs ryšiai bei savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Būtent tai būdinga konstitucinei šeimos sampratai. Arba, KT žodžiais tariant, konstitucinė šeimos samprata grindžiama santykių turiniu, o santykių išraiškos forma šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
Kartu norisi atkreipti dėmesį į tai, kad ne kas kitas, o Lietuvos Respublikos Seimas prisiėmė įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis, kurias privalo vykdyti ir rodyti tam pagarbą. Todėl girdint Seimo narių pasisakymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja tarptautinei ir nacionalinei teisei, jau nekalbant apie elementarios politinės ir teisinės kultūros stoką, lieka tik retorinis klausimas, ar šiuo metu politinė valia jau yra kitokia, lyginant su ta, kuri buvo išreikšta jungiantis prie tarptautinės bendruomenės.
KT savo nutarimu pabrėžė dvi valstybės pareigas, kylančias iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies. Pirma, valstybė, gerbdama šeimą kaip konstitucinę vertybę, turi pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai.
Antra, ne ką mažiau svarbu, kad valstybė privalo įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių. Šeimos santykių dalyviai gali būti ir santuokos neįregistravę bendrai gyvenantys vyras ir moteris, jų vaikai (įvaikiai), vienas iš tėvų, auginantis vaiką, ir kt. Taigi teismas, palikdamas nebaigtinį šeimos santykių dalyvių sąrašą, netiesiogiai tuo pasakė, kad visuomeniniai santykiai diktuoja, kas gali būti laikomi šeimos santykių dalyviais.
Manau, kad vadovaujantis pabrėžtu nediskriminavimo principu, valstybė turi pozityvią pareigą užtikrinti ir netradicinių šeimos santykių dalyvių (nors Konstitucinis teismas savo nutarime nėra tiesiogiai paminėjęs tos pačios lyties asmenų, tačiau visuomeninių santykių realybė tokia, nori ar nenori dalis visuomenės to, šių asmenų bendras gyvenimas taip pat gali suformuoti šeimos santykius) apsaugą, kiek tai reikalinga jų oriam bendram gyvenimui pripažinti, teisėtų interesų ir teisių apsaugai.
Tai signalas politikams, kad valstybė nepateisinamai ilgai delsė nesureguliuodama kitas šeimos gyvenimo formas pasirinkusių asmenų teisių apsaugos, o tai iš esmės gali reikšti tarptautinių įsipareigojimų (ypač pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją) pažeidimą.
Apibendrinant, KT pozicijos konstitucinės šeimos sampratos požiūriu apibrėžia tam tikras įžvalgas. KT pozicijos suformuojant konstitucinę šeimos sampratą perkeltine prasme, sakyčiau, persmelktos žymaus filosofo Montesquieu mintimi, kad dieviškieji įstatymai nekinta, o žemiškieji įstatymai nuo dieviškųjų skiriasi tuo, kad žemiškiesiems būdinga kaita, priklausomai nuo visuomenės raidos ir pažangos. Kita vertus, KT pozicijos gali būti vertinamos ir kaip signalas politikams, kad įstatymų
leidėjo kišimasis į visuomeninius santykius nėra beribis. Turiu omenyje tai, kad, Hayek‘o žodžiais tariant, teisė tarnauja visuomenės tvarkai palaikyti, todėl asmens veiksmai, kurie nekliudo kitiems, neturi būti teisinės kontrolės objektas, kad ir kaip jie būtų reglamentuojami papročių bei moralės.
Politikai turi suprasti, kad ten, kur visuomenė sutaria ir nemato konflikto dėl įvairių bendro gyvenimo formų, būtų ne naudinga, o žalinga dirbtinai sukurti valstybinėje teisėje šeimos sampratą iškeliant statusą ir formą prieš turinį. Prieš draudžiant, nepripažįstant ar netoleruojant ne santuokos pagrindu atsiradusių šeimos santykių tiek tarp skirtingos, tiek tarp tos pačios lyties asmenų, įstatymų leidėjas pirmiausiai turi pasitelkti teisinį argumentavimą bei kritinį mąstymą. Pasak Harto, turėtų būti keliami klausimai, ar konkreti visuomenės moralinė nuostata, kuo labai mėgsta remtis kai kurie politikai, nėra paremta paprasčiausiai žinių trūkumu, prietarais ar netinkamu situacijos suvokimu, ir ar moralės nuostata, kuri smerkia tam tikrą žmonių elgesį, taip pat nėra pavojinga visuomenei.