V. Targamadzė. Jaunoji karta – tiesiog kitokia, bet egzaminuoti ją reikia tinkamai

Gyvename XXI amžiuje (bent jau laiko atskaitos požiūriu). Dinamiškas, kartais kupinas netikėtumų amžius, todėl stresinės situacijos yra neišvengiamos. Tačiau jų dirbtinai nereikėtų didinti valstybinių brandos egzaminų metu. Turint omenyje, kad Z kartai (naujajai, skaitmeninei ar dar kitaip vadinamai ) būdingi tam tikri charakteringi bruožai.

Pavyzdžiui, J.Tabscottas (2009, 6) nurodo šiai kartai būdingus aštuonis ypatumus (autorius tai dar vadina normomis): laisvė, pritaikymas, bendradarbiavimas, tikrinimas, sąžiningumas, įdomumas, greitis ir naujovės; J.Palfri ir U.Gasseris (2011) išryškina tokius jos aspektus: tapatybę, dosjė, tautiškumą, saugumą, kūrėjus, piratus, kokybę, informacinę perkrovą, agresorius, novatorius, mokinius ir aktyvistus, ir pan. 

Jei įsiskaitytume į jų pateikiamas naujosios kartos charakteristikas, pamatytume, kad ši karta yra kitokia nei prieš tai buvusi. Jos charakterizavimas prilygtų mokslinei studijai. Kadangi tai nėra šio straipsnio tikslas, tenoriu pasakyti, kad tiek ugdymo procese, tiek vertinant mokymo/si rezultatus, reikia į tai atsižvelgti. Nepamirškime, kad ši karta mokosi kitaip, tad mokiniams mokymosi kompetencijos ugdymas(-is) yra ypač svarbus – jie ne visada gali kritiškai įvertinti ir analizuoti skaitmeninėje erdvėje gaunamą informaciją, ją bendrinti ir pan. Jie ir skaito kitaip. 

Vilija Targamadzė

Ši karta mokosi kitaip, tad mokiniams mokymosi kompetencijos ugdymas(-is) yra ypač svarbus – jie ne visada gali kritiškai įvertinti ir analizuoti skaitmeninėje erdvėje gaunamą informaciją, ją bendrinti ir pan. Jie ir skaito kitaip.

Tradiciškai rašančioji karta („skaitmeniniai emigrantai“) vartojimo taisyklių, įvairių anotacijų, naudojimo instrukcijų skaitymą vertina kaip būtinybę, o naujoji („skaitmeninė“) karta dirba pagal principą „TRIAL–AND–ERROR“ („tyrimas–ir–klaida“) ir tai daro labai greitai, veiksmingai, be to, šios kartos skaitymas daugiau yra kilpinis (neskaitoma nuosekliai, bet perskaitoma ta teksto vieta, kuri patraukia dėmesį, skaitydamas gali grįžti atgal, norėdamas išsiaiškinti, kas jį sudomino), kitaip nei ankstesnių kartų, kurių atstovams buvo būdingas linijinis skaitymas (skaitoma nuosekliai – eilutė po eilutės) (G. Falschlehneris, 2014). Todėl užduočių parengimas valstybiniam brandos egzaminui ir mokyklinis didaktinis procesas turi būti modeliuojamas, atsižvelgiant į šios kartos ypatumus.

Tačiau egzaminuose nėra tinkamai įvertinamas naujosios kartos savitumas. Štai matematikės, KTU doc. dr. Vilijos Dabrišienės nuomonė: „Manau, daug problemų moksleiviams sukelia ir pats užduoties formatas, net jos maketas. 2014 metų užduotis – net 24 lapai; iš jų 17 lapų – uždaviniai; 4 lapai skirti surašyti atsakymams. Tokia užduotis per didelė palyginus su skiriamu laiku.“ Tačiau apie matematiką gal kada vėliau kitose publikacijose, tik norisi atkreipti dėmesį, kad, pasak VU Matematikos-informatikos instituto dr. Dainiaus Dzindzalietos, „ NEC pradėjo rimtai sukčiauti skelbdamas rezultatus. Jie turėtų vadovautis valstybinių egzaminų programa, joje numatyta, kad minimalus balas – apie 16 proc. užduoties taškų, taigi 11 taškų iš 69 balų. Šįmet jie pirmą kartą neskelbia minimalaus balo, nes jis šiemet yra 7 balai – tai yra, ne 16 proc., o 10 proc.“. 

Taigi praktiškai matematikos neišlaikė ne 12 proc. laikiusiųjų, o žymiai daugiau. Šiame kontekste svarbus ne tik rezultatų kartelės nuleidimas. Doc. dr. Vilija Dabrišienė pastebi: „ Bendrojo ugdymo išplėstinio kurso matematikos programos siauros, ugdymo turinys žymiai siauresnis nei kitose šalyse naudojamų programų (pvz., Tarptautinio bakalaureato programa, UK A-level programa, ir pan.). Išplėstinio matematikos kurso ugdymo turinys visiškai neatitinka SEFI (European Society for Engineering Education) rekomenduojamo ugdymo turinio inžinerines studijas besirenkančiam moksleiviui. Taigi, mūsų absolventai žymiai prasčiau nei kiti pasiruošę fizinių bei technologinių mokslų studijoms, universitetai priversti didelę dalį studijų laiko aukoti tam, kad studentas pasiektų reikiamą lygį (core zero), ir negali konkuruoti su stipriais universitetais siekdami aukštesnio lygmens.“

Matome, kad problema – ne vien tik egzaminai. Tai kompleksinė problema. Tikiuosi, kad ŠMM organizuotas LR Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto raginimas atlikti tyrimą („Siūlyti Švietimo ir mokslo ministerijai inicijuoti brandos egzaminų užduočių ir rezultatų nepriklausomą tyrimą, kuriame dalyvautų mokslo įstaigos ir/ ar mokslininkų grupės, ir spalio mėn. tyrimo rezultatus, išvadas ir siūlymus dėl brandos egzaminų reformos pristatyti Komitete 2014 m. rudens sesijoje“(Protokolas Nr. 106-P- 27,2014-07-09)) bus įvykdytas ir tyrimas bus atliktas kompetentingai, jo rezultatai bus prieinami visiems besidomintiems (mano žiniomis, ŠMM apsispręsta tirti matematikos bei lietuvių kalbos ir literatūros egzaminus). 

Tad dabar šiek tiek informacijos ir apie užsienio kalbų užduotis. VU Užsienio kalbų instituto doc. dr. Zitos Mažuolienės ekspertinio vertinimo fragmentai (ji yra ilgametė EALTA (European Association of Language Testing and Assessment, liet. Europos kalbų testavimo ir vertinimo asociacijos) narė) :

Anglų kalba
Klausymas
„Išvada:
Visumoje klausymo testo struktūra, tekstų ir užduočių pobūdis atitinka BE programos reikalavimus, bet turi didelių trūkumų.
1) Egzaminuojamuosius galėjo šokiruoti nepakankamas laiko tarpas, skirtas susipažinti su pirmąja užduotimi. (Šešių punktų užduočiai su pasirenkamais atsakymais buvo skirta 15 sekundžių. Vadinasi, sakiniui su trimis alternatyvomis, t.y. trims atskiriems teiginiams, kuriuos reikėjo suvokti ir įsisąmoninti, buvo skirtos dvi sekundės). Tai galėjo nulemti ir kai kurių emocionalių egzaminuojamųjų ne tik šios užduoties atlikimą, bet ir viso egzamino rezultatus.
2) Remiantis dalykine ir statistine analize galima daryti išvadą, kad klausymo dalyje yra pakankamai adekvačių ir nelabai tinkamų užduočių. Pirmoji užduotis, nors ir tinkamai parengta, turėtų būti šiek tiek lengvesnė. Antroji užduotis (teisingo–neteisingo atsakymo) kritikuotina dėl neaiškiai suformuluotų teiginių, ką rodo ir nepakankama šios užduoties skiriamoji geba. Tas pats pasakytina ir apie trečią užduotį, kurios du klausimai yra tinkami, o du – visiškai beverčiai. Tinkamai parengtos 4-ji ir 5-ji užduotys; net patys sunkiausi 4-os užduoties klausimai turi didžiules skiriamąsias gebas.
3) Klausymo testas labai netolygus, 5 klausimai iš 30-ies yra neadekvatūs (kas sudaro apie 16 proc. viso klausymo testo).
Kyla įtarimas, kad arba egzamino užduotys buvo rengiamos skubotai, arba kai kurias užduotis rengė nepakankamai patirties turintys rengėjai. Be to, kaip teigia egzaminą laikiusieji mokiniai bei jį administravę mokytojai, jo atlikimą apsunkino prastos kokybės įrašai.“
Skaitymas
„Išvada:
Skaitymo tekstų pobūdis, jų apimtis ir tematika atitinka BE programos reikalavimus. Pirma, antra ir ketvirta skaitymo užduotys parengtos tinkamai, statistiniai duomenys (sunkumo, skiriamosios gebos ir koreliacijos indeksai) liudija jų adekvatumą.
Abejonių kelia trečia užduotis, teksto pobūdis ir jos atlikimas reikalauja gebėjimų artimesnių C1 lygiui nei B2, tačiau, kadangi statistinėje analizėje nepateikti atskirų klausimų statistiniai duomenys, to tvirtinti negalime.“
To paties VU instituto kolegės (prof. dr. Danutė Balšaitytė ir dr. Virginija Pukevičiūtė) vertino ir kitus užsienio kalbų egzaminus. Rusų kalbos egzamino ekspertiniame vertinime įvardyti tokie klausymo testo dalies pagrindiniai trūkumai:
- „Tekstų neatitikimas šiuolaikinės bendrinės rusų kalbos normoms. ...Tokie tekstai negali būti naudojami rusų kalbos BE užduotims.... Taisyklingai turėtų būti formuluojamos ir pačių užduočių (06 punkto ir 5-osužduoties) teiginiai.
- Parenkant tekstus BE užduotims, būtina jas įvertinti stiliaus ir kalbos kultūros atžvilgiu. Lietuvos aukštosiose mokyklose yra specialistų, gebančių tai atlikti.
- Skaitomų informacinių pranešimų ir tekstų intonacija dažnai yra neteisinga, pauzės daromos netinkamose sakinio vietose, neteisingai dedami loginiai kirčiai.
- Per greitas skaitymo tempas (ypač 3-sios ir 4-sios užduočių).
- Trumpas laikas, skirtas 4-ajai ir 5-ajai užduotims atlikti.
- Neaiškiai suformuluoti ir netiesiogiai susieti su tekste perteikiama informacija 11, 24, 27 ir 28 užduočių teiginiai ir klausimai; dėl to 27 ir 28 punktams galima priskirti po du teiginius, į 11 ir 24 klausimus neįmanoma atsakyti vienareikšmiai.“

Jau vien šie pastebėjimai rodo, kad ir rusų kalbos egzaminas tobulintinas.

Kitos užsienio kalbos egzaminų užduotys taip pat susilaukė nemažai ekspertų kritinių pastebėjimų. Yra ir visiškai logika nepaaiškinamų dalykų. Kodėl, pavyzdžiui, visų keturių kalbų analogiška pirmoji užduotis vertinama pagal skirtingas instrukcijas ir jai skiriamas skirtingas atlikimo laikas? Rusų kalbos egzamino užduotis (instrukcija) labai nuosekli – skirta „1 minutė susipažinti su užduotimi, pauzė tarp pirmo ir antro klausymo ir 15 sek. baigti atsakyti į klausimą“. Prancūzų kalbos egzamine ši užduotis neaiški: rekomenduojama „klausytis ir iš karto atlikti užduotį“, tam duodama 1 minutė (prieš klausymą ar kartu su klausymu?) ir 15 sek. užduočiai (vienam klausimui) baigti. O vokiečių kalbos, kaip ir anglų, instrukcijoje vietoj 1 minutės susipažinti su užduotimi duota tik 15 sek., ir papildomo laiko po kiekvienos užduoties jau neduota. Galime daryti išvadą, kad rusų kalbos egzaminą laikantys mokiniai turėjo žymiai palankesnes sąlygas, geriau atitinkančias šią klausymo užduotį.

Testavimo klaidų yra praktiškai visuose Lietuvos švietimo tarybai (LŠT) pateiktuose vertinimuose (ekspertais buvo pakviestos atitinkamų dalykų mokytojų asociacijos ir atskiri mokslininkai). Jų vertinimo rezultatai bus apibendrinti ir rudenį bus organizuojamos diskusijos, po to svarstoma LŠT ir teikiamos rekomendacijos. 

Egzaminų problematika aptarinėjama metų metus. Ir NEC nesugeba susitvarkyti. Kyla klausimas: ar iš viso jis pajėgus tai padaryti? Galbūt visai ne taip vyksta vertinimas? Koks vertinimo atskaitos taškas? Ar aišku, kas yra vidurinis išsilavinimas (kokia branda turi pasižymėti jaunuolis ar jaunuolė, baigdami vidurinę mokyklą)? Laikmetis, be dalykinių kompetencijų, diktuoja ir istorinio sąmoningumo, ir multimedijos raštingumo, ir daugelio kitų kompetencijų poreikį.

Tvirtai žinau, kad jei testavimas nebus pagrįstas teorija ir empirika, vėl grįšime atgal. Įsiklausykime, kas buvo pasakyta dar 2004 metais:

„Egzaminų centre, rengiant testus, neatliekamas pats svarbiausias pirmasis žingsnis, kai bandymais ir statistine analize nustatoma, ar užduotys yra patikimos ir ar atitinka testuojamųjų kategoriją. Vadinasi, visos išvados apie testuojamųjų gebėjimus, jų lygį, mokyklų ar mokytojų darbo kokybę daromos remiantis iš esmės nepatikimais, o dažnai ir absurdiškais testais.“ ( Mažuolienė Z., Dialogas, 2004) 

Taigi, testavimas nėra momentinis dalykas. Dera pagalvoti ir apie mokinio mokymo/si pažangos mokykloje vertinimą, ir apie grįžtamąjį ryšį – mokinio pažangos vertinimo rezultatų susiejimą su mokykla, joje vykstančiais procesais.

Kyla klausimas: „Kodėl apie tai rašau žiniasklaidoje?“ Atsakymas labai paprastas: NEC nekompetentinga veikla turi baigtis. Reikia testuoti profesionaliai, o ŠMM atsakingi asmenys tai turi garantuoti. Jei nesugeba, dera paieškoti tikrų šios srities specialistų. O ir, mano galva, savo žodį taip pat turi tarti pedagogai, mokiniai, jų tėvai, mokslininkai. Nuošalyje šiuo klausimu neturėtų likti nei Prezidentūra, nei LR Seimas, nei LR Vyriausybė – tai jau nacionalinio lygmens klausimas, todėl bent aš tikiuosi šių institucijų potencialios veiklos, iš esmės pertvarkant ne tik egzaminus, bet ir apibrėžiant vidurinio išsilavinimo brandos sampratą (tai būtų svarbus atskaitos taškas modeliuojant ne tik egzaminus, bet ir Bendrojo ugdymo programas bei didaktinius procesus bendrojo ugdymo mokykloje). Juk akivaizdu, kad bent dabar ŠMM nėra pajėgi kompetentingai spręsti egzaminavimo problemos (NEC yra jai priklausanti institucija). 

Nemanykime, kad naujoji karta neturi orumo. Tik jis daugelio dėl tokio egzaminavimo yra pažeistas, žeminami ir mokytojai. Tai kaip tada jiems tikėti valstybinėmis institucijomis, jei net egzaminai nėra tinkamai organizuojami? Tikrai mums reikia mažiau edutauškalų, daugiau edukologinio raštingumo. Ir spręsti problemas būtina susitelkiant teoretikams ir praktikams; įvertinant žmonių kompetencijas, o ne ieškant jų asmenybių trūkumų (jų turime kiekvienas), priklausymo vienai ar kitai partijai (juk visos jos veikia valstybėje legaliai ir kiekvienoje organizacijoje yra kompetentingų žmonių).
Kitaip tariant, nederėtų vadovautis dichotominiu mąstymu ir nesusipriešinti, o, priešingai, susitelkti ir spręsti labai sudėtingą, daugiaaspektę ugdymo ir jo kokybės pamatavimo problemą bendrojo ugdymo mokykloje.