V. Valentinavičius. Patriotų žaidimai, arba pirmyn į praeitį

Krašto apsaugos ministro ir Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojo Juozo Oleko sprendimas neskirti Patriotų premijos Nerijai Putinaitei priminė Reformacijos laikus XVI a., kai Augsburgo taika 1555 m. baigė protestantų ir katalikų karus Europoje įtvirtindama principą cuius regio, eius religio – kieno valdžia, to ir tikėjimas. Tuomet tai buvo sąžinės laisvės įtvirtinimas ir žodžio laisvės pradžia, dabar išėjo kažkaip atvirkščiai.

Nors visada galima ginčytis dėl skonio ir yra skirtingų nuomonių dėl Just. Marcinkevičiaus kūrybos vertinimo (į kaimo idilę ir tradicines vertybes susitelkusi poezija nebūtinai priimtina kiekvienam šiuolaikinės miesto kultūros žmogui) – ginčai dėl Just. Marcinkevičiaus stebėtinai apeina jo talento ir jo poezijos vertės klausimą, bet susitelkia į mitologinius-ideologinius aspektus.

Kalba eina apie Just. Marcinkevičiaus vietą šiuolaikiniame Lietuvos atgimimo mitologijoje. Tos mitologijos panteone jam neabejotinai priklauso garbinga vieta, tačiau kodėl visi bandymai bent kiek atviriau svarstyti Just. Marcinkevičiaus ir kitų sudėtingus santykius su tarybine tikrove sulaukia kategoriško atsako, kurį dabar vainikavo ir „administracinio resurso“ panaudojimas?

Kiek prisimenu, pirmas, parašęs keletą kritiškesnių sakinių apie Just. Marcinkevičių, žmogus buvo britas Anatholis Lievenas. „Mažvydo“ citatą „Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/pajusite medaus ir kraujo skonį,/Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/Užuosit šieno ir liepynų kvapą“ A. Lievenas palydėjo ir kritišku, ir duoklę talentui atiduodančiu komentaru: „Reikia pasakyti, kad šie pykinimą galintys kelti niekai neatspindi Marcinkevičiaus kūrybos apskritai, jau nekalbant apie visą geriausią Baltijos šalių poeziją. Priešingai, viena didžiausių tautosakinės Baltijos šalių literatūros vertybių yra būtent ta, kad joje vengiama banalybių ir kičo, jos motyvams būdingas universalus lyrizmas ir jėga. Ir vis dėlto šiose eilutėse esama tiek vieno, tiek antro pačia blogiausia forma: jos primena poeziją, kurią dabar kuria mėgėjai bardai politinėmis ir patriotinėmis progomis“ (A. Lieven, Baltijos šalių revoliucija, Vilnius , 1994, p.131).

Tuomet teigiamai vertinusių A. Lieveno knygą recenzijų nebuvo daug, tipiškesnė reakcija buvo vieno garbingo griežtai dešiniųjų pažiūrų signataro Seimo koridoriuje mesta frazė: „Betgi Lievenas – žydas!”. Nors kritiško žurnalisto knygoje netrūko ne itin palankių Lietuvai vertinimų, ypač lyginant su Estija, tačiau bene labiausiai žeidė tie keli sakiniai apie Just. Marcinkevičių.

Beje, 1993-iais(!) metais parašytoje knygoje A. Lievenas – kaip dabar aiškėja – pranašiškai perspėja, kad ieškant būdų reikšti Baltijos šalių kultūrinius interesus naujaisiais laikas, yra „pavojus išlikti patriotiškais bardais, teigiančiais „tautines vertybes“ ir reiškiančiais „tautinę dvasią“ jau su valdančiųjų politinių jėgų parama. Tiems, kurie tai daro, gresia pavojus prarasti ryšį su visuomeniniais pokyčiais ir nejučia tapti „sovietinės savo forma ir tautinės savo turiniu tradicijos įprasmintojais“ (ten pat, p. 132).

Kai prieš trejus metus Kristinos Sabaliauskaitės apsakymo personažas Danielius Dalba žaismingai paironizavo apie „marceną“ kaip sentimentalaus tautinio patoso matą („Kuo daugiau marcenų kūryboje – tuo didesnis šansas gauti valstybinę premiją“), „Silva rerum“ autorę „tikro tikėjimo“ vardu pasmerkė Ramunė Sakalauskaitė, „marcenoje“ įžvelgusi šventvagišką nepagarbą tautos mylimam rašytojui: „Neneigiu kūrėjų saviraiškos ir neskatinu žaboti jų fantazijos, tačiau kai jauni autoriai savo vardą kuria lipdami ant pripažintų menininkų palaikų, darosi nejauku. Jeigu galvosime apie artėjančias šv. Kalėdas, ir neatrodo krikščioniška“ (R. Sakalauskaitė, Apie menininko sąžinę).

Ironiška – ir simptomiška – kad R. Sakalauskaitė stojo ginti Just. Marcinkevičių nuo K. Sabaliauskaitės saviraiškos keli mėnesiai po to, kai liberaliai nusiteikę intelektualai vardan menininko saviraiškos laisvės smerkė karščiau tikinčius katalikus, kurie protestavo prieš Jėzaus niekinimą Romeo Castellucci spektaklyje.

Pastaruoju metu Just. Marcinkevičiaus svarstybas provokavo Rimanto Kmitos, Kęstučio Girniaus tekstai. Raštu reagavo Povilas Gylys, Juozas Bernatonis, kolektyviniu raštu – kūrybinė inteligentija.
Kai prabilo N. Putinaitė – reagavo krašto apsaugos ministras. Nors vėliau išsigynė, bet pirmas J. Oleko paaiškinimas, kodėl atsisakė duoti Patriotų premiją N. Putinaitei buvo jos tariamai neteisingas požiūris į Just. Marcinkevičių, kuris buvęs J. Oleko ir jo bendražygių patriotizmo mokytojas. Pažymėtina, jog N. Putinaitė nesvarsto nei Just. Marcinkevičiaus patriotizmo, nei jo talento vertės: ji viso labo pastebi – korektiškai ir atsargiai – kad Just. Marcinkevičius, tyčia ar ne, prisidėjo prie planingos tarybų Lietuvos ateizacijos.

Ir tikrai – „Katedra“, kuri tradiciškai minima šalia kitų didžiųjų patriotinių dramų – „Mindaugo“ ir „Mažvydo“ – yra patriotiškas ir kartu – mano nuomone – vienareikšmiškai antibažnytinis kūrinys. Įdomu, kad naujausias Oskaro Koršunovo pastatymas Akademiniame Dramos Teatre tarybinį antibažnytinį užtaisą perkelia į nepriklausomos Lietuvos sceną paraidžiui. Manau, kad šis pastatymas įžeidė ne vieno tikinčiojo jausmus, tačiau – kitaip nei Castelluci – protestų nebuvo ir tokia reakcija, ko gero, adekvatesnė. Galų gale giliai į amžiną gyvenimą tikinčiam žmogui tai – tik meno kūrinys apie svarbius, bet praeinančius dalykus.

Atgimimo mitologija, su visa pagarba, yra viso labo pasaulietinis tam tikrų vertybių tam tikromis aplinkybėmis kolektyvinis išpažinimas, kuris savo esme skiriasi nuo to, ką žmonės veikia bažnyčiose. Just. Marcinkevičiaus poezija ir dramos būtų laimingai gyvavę skaitytojų ir kritikų diskusijose, tačiau problemos prasideda tuomet, kai literatūros tekstams suteikiamas Šventojo Rašto statusas, o pats poetas nejučia tampa surogatiniu pasaulietinės patriotizmo religijos šventuoju.

Šitoje vietoje ir prasilenkia bangos tų, kuriems pasaulietinė patriotizmo religija pakeitė tikrąją, ir tikinčiųjų, kurie meilę Dievui su asmenine atsakomybe už savo sielos išganymą aiškiai skiria nuo meilės Tėvynei su atitinkama pilietine atsakomybe. Išeitų, kad ginčas dėl Just. Marcinkevičiaus yra ne skonio, o tikėjimo – kaip kas supranta – klausimas. Tačiau po J. Oleko verdikto principas „kieno valdžia, to ir tikėjimas“ turi jau ir juridines pasekmes.

Anatholio Lieveno pranašystė dėl sovietinės savo forma ir tautinės savo turiniu tradicijos gyvybingumo nemaloniai pildosi. Nepajutome kaip, bet atsigamino iš senų laikų pažįstama tikrovė: valdžia didelė ir visada teisi, kitamaniai – menki ir nesusipratę. Be to, daugiau negu vienas buvęs valdžioje tada tebėra ir dabar, o kas tuomet buvo disidentai, tokiais ir liko. Dabar atsigamina ir jų persekiojimas.

Todėl garbė ir šlovė kitamaniams: ką labiausiai reikia padaryti, tai nulenkti galvą prieš Neriją Putinaitę ir kitus, kuriems sąžinė, kritinis mąstymas ir ištikimybė tiesai nėra tuščias garsas, dabar jau nepaisant pavojų asmeninei karjerai.

O valdžiai atitenka mažiau garbingi, užtai praktiški dalykai: auganti galia ir atitinkamai stiprėjanti pagunda dusinti kitamanius. Nuomonė, jog J. Olekas viso labo dirba rinkimams ko gero pagrįsta ta prasme, jog orientacija į nostalgijos tarybinei praeičiai kamuojamą rinkėją palaiko ir stiprina pačią nostalgiją tarybinei praeičiai. Vienmintystė yra esminis tarybinės tikrovės principas, tad programinis praeities ilgėjimasis logiškai atveda į kitaminčių persekiojimą.