Gerai, jei sutiksi su Alvydu Medalinsku, sakančiu, kad emigracija yra viso labo atsakas į šalyje klestinčią neteisybę (visi pralobo – kas pažeisdamas įstatymus, kas juos sau prisitaikydamas, o kas ir visai jų nepaisydamas). O jei teisus vis dėlto istorikas Algis Kasparavičius, dabartinę nesibaigiančią emigracijos bangą vadinantis nei daugiau, nei mažiau, o naujuoju Sąjūdžiu?
Vadinasi, emigracija yra judėjimas, viską ir iš esmės pasakantis apie egzistuojančią valstybę ir jos tvarką, taigi ir jos tikslas, sekant ano Sąjūdžio logika, yra iš esmės pakeisti, nuversti esamą tvarką.
Skamba kiek utriruotai, bet apie naujojo Sąjūdžio ar bent jau šiaip visus vienijančio visuomeninio judėjimo būtinybę visai rimtai šiandien kalba ne tik istorikai, bet ir ekonomistai, filosofai ir visi ne šiaip kokie, o daktarai, kartais net habilituoti. Jei toks judėjimas iš tiesų bręsta, fermentuojasi, tada kokie jo tikslai, kokios jo intencijos?
Juk jeigu emigracija tėra vien geresnio gyvenimo ieškojimas, padoresnės gyvenimo kokybės garantas, einama tarsi ne tuo keliu. Tada derėtų kliautis natūriniu ūkiu, mūsų šalyje skambiai vadinamu smulkiuoju verslu, ir riboti savo pernelyg išsikerojusius poreikius, ir joks judėjimas, joks Sąjūdis čia neturi jokios prasmės: ekonomiką keičia vien ekonominiai argumentai, o jeigu mūsų ekonomikai vadovauja absoliutūs ekonominiai beraščiai, tai ir čia mūsų protestai nieko nepakeis. Pati ekonominė logika į ekonomiką turės atvesti ekonomistus.
Be to, ir užsienyje uždarbiai dažnai ne tokie jau fantastiški, o jeigu juos svertume dar ir įdėtos jėgos matais, pasirodytų bemaž visai “lietuviški”. Šuo turbūt pakastas kažkur kitur.
Etnologas Dainius Razauskas emigracijos problemą tapatina su mums ne mažiau aktualia savižudybių problema: ir vienu, ir kitu aspektu mes pirmaujame pasaulyje. “Iškart reikia atkreipti dėmesį, kad į šį klausimą yra susilieję – arba, tiksliau, iš jo išsišakoja – du Lietuvai itin skaudūs klausimai: “Kodėl nesinori gyventi?” ir “Kodėl norisi gyventi ne Lietuvoje?” Dvi mūsų opos – savižudybė ir emigracija. Jei neišsižadi Lietuvos, prarandi norą gyventi, jei tavo noras gyventi stipresnis, esi priverstas išsižadėti Lietuvos. Tarsi “Lietuva” ir “gyvenimas” būtų nebesuderinami” (“Šiaurės Atėnai”, rugpjūčio 20).
Stipriau dar niekas nėra pasakęs, bet vargu ar kas nors buvo ir labiau teisus. Iš tiesų bet kokia savižudybė, net palydėta laiškelio “dėl mano mirties nieko nekaltinkit”, yra tiesiausias ir neapskundžiamas kaltinamasis aktas visuomenei, kurioje gyventa, o kartu, suprantama, ir valstybei, kurią ta visuomenė kuria arba nekuria. Savižudybių statistikos analizę visada lydi daugybė gyvenimo lygio, nedarbo ir (kad ir kaip būtų keista) geopolitinės padėties lentelių ir diagramų, o įžvalgesni psichologai dar ypač gilinasi, kokią literatūrą skaitė, apskritai kokią kultūrą “vartojo” tas, kuris nusižudė.
Kiekvienas pabėgimas iš tėvynės (nėra kito emigracijos varianto, tik pabėgimas) yra antausis ir kaltinamasis nuosprendis jai: ne aš tave išduodu. Tai tu jau seniai išdavei mane. Ir emigracijos tyrimai taip pat lydimi ne tik ekonominio gyvenimo bei pragyvenimo, bet ir gyvenimo trukmės, gyvenimo kokybės ir visuomenės sveikatos lentelių bei diagramų.
Kol kas mums atrodo, kad pagrindinė masinės mūsų tautiečių emigracijos priežastis yra menkas, varganas šalies gyvenimo lygis, nes taip galvoti mums patogiau. Tuo tarpu priežasčių reikėtų ieškoti giliau. Į viena sakinį jas sutraukčiau maždaug taip: valstybė, kurios valdžia susirūpinusi tik savo pačios išlikimu ir veiklos tęstinumu, jau seniai nebėra valstybė, ir tik laiko klausimas, kada numirs paskutinis jos pilietis.
Nes nebelikus kam mokėti mokesčių, biurokratija ims ryti pati save, ir tauta išnyks ne kaip herojiškas darinys, neatlaikęs istorijos krumpliaračių slėgio, o kaip barbarų žmogžudžių laukinė banda. Ekonominis, socialinis skurdas nesunkiai pakeliamas net labiausiai egocentriškam žmogui, jei aplink visi gyvena pagal nepajudinamą solidarumo principą. Ir kai šiandien piktdžiugiškai sakoma, kad sovietinė visuomenė buvo laimingesnė už dabartinę “luominę”, nėra sakoma netiesa. Skurdu visada lengviau dalintis negu didžiuliais turtais.
Jei emigracijos priežastys būtų vien ekonominės, argi tautos simbolis ir nesumeluotas milijonierius Arvydas Sabonis guostųsi (ir ne bet kam, o rusų žurnalistams): “Džiaugiuosi dovana, kurią gavau iš gyvenimo, kad mano vaikai negyvena Lietuvoje” (cituojama iš žurnalo “Kelionė”). Ko jau ko, o pinigų ir dėmesio jiems ir čia netrūktų. Bet užtat tikrai trūktų žmogiško orumo, nes visur iš jų būtų reikalaujama dvigubo, trigubo kyšio (kaipgi kitatip, juk šitiek turi!), o nedavusiems greičiausiai būtų primenamos nelegalios tėvo vardo klubo statybos Preiloje. Nes čia vaikai atsako už tėvus, o tėvai atgailauja už vaikus, ir tik šitaip į valdžios Olimpą įmanoma ropštis ne pavieniui, o ištisomis šeimomis, ištisomis giminėmis.
Kadaise žinomas verslininkas ir visuomenės veikėjas Šarūnas Navickas kalba jau ne apie savo vaikus, o apie save: “Aš nusivyliau ir pavargau daužyti galva sieną. Man pagailo savo galvos. O sienos, pamačiau, vis tiek nepramušiu. Nenorėjau ir nemokėjau susitaikyti su nuolatiniu gniuždymu” („Vilniaus diena“).
Po šiais žodžiais pasirašytų dešimtys, šimtai emigrantų, ypač inteligentų ir intelektualų, kurie neteisybei ypač jautrūs. Kita vertus, kalbėdami apie emigraciją, mes iš esmės nebegalime atskirai kalbėti apie intelektualus ir darbo bendruomenę, nes mesdamas iššūkį savo nedėkingai valstybei net pats paprasčiausias pilietis, net pilkiausia vargo pelė pademonstravo, kad žino, puikiai jaučia, kas yra žmogus ir jo savigarba. Ir taip susilygino su dvasios aristokratu. Neišvažiavo tik to nežinantieji, nes tokių nereikia niekur.
Lietuva tikrai nežino, ko ji kasdien netenka. Baisiausia, kad ir nenori to žinoti, nes biurokratija, valdininkija neturi tautybės. Ir valdo ji ne Lietuvą, o efemerišką, pačių susikurtą bekalbę valstybę.
