V.Kukulas. Pirmiausia reikia ugdyti žmogų, po to - patriotą

Tik 32 procentai Lietuvos aštuntokų pirmiausia save laiko europiečiais, ir tik paskui lietuviais, o du trečdaliai jų bendraamžių pirmiausia save identifikuoja kaip lietuviai, o tik paskui, jei jau yra taip primygtinai klausiami, sutinka būti dar ir europiečiais. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius tuo didžiai nepatenkintas: daugumoje Europos šalių euroentuziastai aštuntokai sudaro net 80 proc.savo bendraamžių.

Tokia ministro nuostaba patvirtina tai, dėl ko jau seniai nuogąstauja šalies humanitarai: šiandieninės lietuviškos mokyklos programos orientuotos ne į humanistinį intelektualinį, dvasinį, kultūrinį asmenybės ugdymą, o į globalistinį technokratinės pakraipos piliečio formavimą ir įtvirtinimą. Kitaip tariant, tos programos ne kuriamos Lietuvoje ir Lietuvai, o nusižiūrimos iš labiausiai kosmopolizuotų JAV mokyklinių sistemų (būtų gerai, jei dažniau būtų kopijuojamos skandinavų metodikos ir metodologijos). O kiek tų sistemų, metodikų į šiandieninės Lietuvos kasdienybę perkeliama tiesiogiai, paraidžiui, dažniausiai privačiose mokyklose!.

Iš esmės čia būtų nieko blogo, bet, viena, amerikietiškos mokymo programos ir negali būti kokios nors kitokios, o tik kosmopolitinės, nes tokios tautos kaip amerikiečiai išvis nėra, yra tik didelis tautų katilas. Antra, pati Europos Sąjunga jau seniai atsisakė ambicijų ekonomiškai ir kultūriškai pralenkti Europą (dėl ko ji iš pradžių taip entuziastingai ir buvo sumanyta). Vadinasi, globalizuoto žmogaus ugdymo programos yra pavėluotos net pačios ES vidinės ideologijos požiūriu.

Lietuvių tauta vis dėlto egzistuoja esmingiau, fundamentaliau net negu Lietuvos valstybė (kitaip tariant, tauta yra pirminė vertybė valstybės atžvilgiu), ir šitai turėtų būti pirmiausia paliudyta ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo programose. Žinoma, nereikia kreipti dėmesio į tremtinių ir politinių kalinių reikalavimus, kad mokyklose būtų dėstoma vien pokario rezistencinio pasipriešinimo istorija ir šitaip būtų ugdoma patriotinė visuomenė. Toks patriotizmas dar negimęs virstų atviru idiotizmu. Bet vis dėlto nenormalu, kai vidurinę baigęs moksleivis negali pasakyti, kuriame žemyne yra Etiopija, o pačios nekenčiamiausios pamokos jam yra gimtoji literatūra (o taip yra todėl, kad mokoma ne literatūros, o literatūros teorijos pradmenų, vėlgi kosmopolitinių, išplitusių pasauliniu mastu).

Tad G. Steponavičiui nuogąstauti nereikėtų: pilietiškumo ir pilietinio ugdymo tyrimai Lietuvos mokyklose ir jų rezultatai kaip tik ne baugina, o viską sustato į savo vietas. Pirmiausia ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose turi būti ugdomas visavertis, visapusiškas žmogus, paskui – savo tautos ir savo valstybės pilietis, ir tik paskui, jei jis pats to panorės, bus galima pagalvoti apie Europos, pasaulio pilietį. Nes pasaulio pilietis, ir tai būtina ypač pabrėžti, yra ne antropologijos, ne moralės, o tik intelektualinė sąvoka.

Jei sutinkame, kad intelektualumas – ne begalinis, įvairiakryptis žinių bagažas, o pirmiausia mokėjimas, sugebėjimas tomis žiniomis manipuliuoti, naudotis, tuomet sutiksime ir su tuo, kad vienintelis tų žinių naudotojas yra žmogus, kurį ugdyti privalu taip pat pirmiausia kaip žmogų, kaip asmenybę, o ne kaip funkciją globalistiniuose tarptautiniuose ar grynai nacionaliniuose, regioniniuose gamybiniuose mechanizmuose.

Jei sutinkame, kad morališkai visuomenė nuosekliai, tegu ir iš lėto degraduoja, kad tos degradacijos priežastys slypi šeimoje ir visuomenės darbo santykiuose (vaikai su tėvais per dieną tiesiogiai bendrauja ne daugiau kaip 15 min.), sutiksime ir su tuo, kad mokykla šiandien turi perimti dalį visuomenės funkcijų. Jei visuomenė nebegali pateikti jaunam žmogui tikro žmogiškumo pavyzdžių, mokykla tuos žmogiškumo pavyzdžius turi formuoti per istorijos, kultūros, politikos asmenybių interpretacijas ir motyvacijas. Ir tai nieko bendro neturi nei su patriotiškumu, nei su kosmopolitizmu.

Valdemaras Kukulas

Patriotizmas be gilios intelektualinės motyvacijos yra daugių daugiausiai bukas tautinis davatkizmas, o perfrazuojant garsiąją Arvydo Šliogerio sentenciją, ir tiesiai šviesiai atviras idiotizmas.

Vertybinę asmenybės sistemą, vertybines jo orientacijas formuoja ne tikslieji, o humanitariniai mokslai, ir tai itin svarbu turėti galvoje šiandien, kai supaprastinamos, dirbtinai „lengvinamos“ visų mokykloje dėstomų dalykų programos: iš jų lengviausia išmesti dalį humanitarinių dalykų, bet drauge šitaip atimama ir asmenybinio stuburo ugdymosi galimybė. O jei nebus savarankiškos savarankiškai mąstančios asmenybės, nebus kam naudotis ir anomis gausiomis sukauptomis žiniomis.

Intelektas, darniai sutapęs su humanistiniu vidiniu asmenybiniu turiniu, gali būti jau ir apsisprendusio patrioto laikysenos pamatu, pagrindu, bet jokiu būdu ne atvirkščiai. Patriotizmas be gilios intelektualinės motyvacijos yra daugių daugiausiai bukas tautinis davatkizmas, o perfrazuojant garsiąją Arvydo Šliogerio sentenciją, ir tiesiai šviesiai atviras idiotizmas (plg. anglų posakį “Patriotizmas – paskutinė niekšų priebėga”).

Ir užtenka prisiminti pirmuosius atkurtos valstybės metus, kad nustėrtume: kiek tomis dienomis Vilniaus gatvėmis šlaistėsi rėkaujančių tautinių patriotų! Vadinasi, dirva rastis naujiems šios intelektualinio iškrypimo atstovams Lietuvoje daugiau nei paranki, ir saugokimės jų, ugdydami pirmiausia visapusišką, viskam tolerantišką žmogų. Ir tik paskui, peraugęs šitą brandaus patrioto etapą, žmogus gali galvoti apie Europos piliečio, pasaulio piliečio statusą, nes tik su anomis dviem – brandaus žmogaus ir brandaus savo šalies piliečio – patirtimis jis gali būti sąmoningas didesnės bendrijos narys. Pabrėžiu – sąmoningas, nes dalyvavimas visuose Europos ekonominiuose, politiniuose, socialiniuose procesuose yra intelektualinis veiksmas ir apsisprendimas.

Su „gera širdimi“ čia nieko nenuveiksi. Vadinasi, į anketas atsakinėję aštuntokai pasirodė gerokai protingesni ir įžvalgesni už Švietimo ir mokslo ministrą: asmenybės brendimo pakopas ir gradaciją jie nusakė ir tiksliau, ir aiškiau. O jeigu vis dėlto reikalavimas ugdyti pirmiausia Europos, o tik paskui Lietuvos piliečius ateina iš pačių ES vadovaujančių struktūrų, teliktų tik apgailestauti: tuomet būtų aišku, kad bendrijos vadovai kerta dar vieną šaką, ant kurios sėdi.

Negana to, kad per pasaulį nuvilnijo pasipiktinimo banga dėl reikalavimo prie kiekvienos įmonės, pasinaudojusios ES parama, kelti ES vėliavą, negana to, kad ES komisarai „skalpuoja“ prancūzus, bandančius atsikratyti asocialaus imigrantų pertekliaus ir tuo apsaugoti sveiką tautinį stuburą, dabar paaiškės, kad politinė struktūra, politinis, ekonominis darinys kišasi dar ir į pačią jautriausią, pačią subtiliausią sritį – jaunos asmenybės ugdymą.