Čia pacituotos idėjos gimė ne šiandien, o kur kas anksčiau. Tai mintys, kurias jau tarpukariu plėtojo Lietuvos geopolitikos tėvas Kazys Pakštas. Jis teisingai pažymėjo, jog sunku pasaulyje surasti kitą tokį regioną, kuriame tiek daug nedidelių viena šalia kitos įsikūrusių valstybių tarpusavyje taip gerai sutartų. Jau anuomet visose Baltijos ir Šiaurės šalyse bendros sąjungos idėja buvo plačiai palaikoma. Antrasis pasaulinis karas ir totalitarizmo iššūkiai žymaus geografo lūkesčius išvysti Lietuvą „pažangiausių Šiaurės valstybių gretose“ pavertė niekiniais. Tačiau Baltoskandijos svajonė niekada nebuvo galutinai užmiršta.
Griūvant Sovietų Sąjungai, Šiaurės šalys tapo bene pagrindinės Baltijos šalių suvereniteto rėmėjos. Islandija, Švedija, Danija, Norvegija ir Suomija buvo vienos iš pirmųjų valstybių, pripažinusių atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ir atnaujinusių diplomatinius santykius. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo jos palaikė Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO siekius bei teikė (ir teikia iki pat šių dienų) žymią politinę, finansinę ir administracinę paramą.
Sutvirtėjo ne tik žodingose sveikinimų kalbose. Glaudesnės sąjungos su Šiaurės šalimis užmojai šiandien tampa konkrečiais ir praktiškai įgyvendinamais darbais. Nuo 2010 m. pradėjome realizuoti ambicingą ES strategiją Baltijos jūros regionui. Naują kokybinį lygmenį pastaruoju metu įgauna ir Baltijos-Šiaurės šalių ministrų pirmininkų, užsienio reikalų ministrų ir kitų ministrų bei žinybų susitikimai, kuriuose yra derinami svarbiausi šalių bendradarbiavimo klausimai.
Lietuvos ir Latvijos iniciatyva buvo įkurta NB8 (Šiaurės-Baltijos šalių aštuoneto) ekspertų grupė. Ji parengė Baltijos ir Šiaurės šalių regioninio bendradarbiavimo ataskaitą ir labai konkrečias rekomendacijas su 38 uždaviniais. Šių uždavinių įgyvendinimas turėtų paskatinti glaudesnį šalių bendradarbiavimą daugelyje sričių, įskaitant karinio, energetinio ir kibernetinio saugumo, aplinkosaugos, diplomatinio atstovavimo, verslo ryšių plėtros ir bendro Baltijos-Šiaurės šalių regiono įvaizdžio kūrimo klausimus.
Lietuvos vaidmuo gilinant regiono integraciją tampa išskirtinis. 2012 m. pirmininkausime Baltijos Ministrų tarybai. Tais pačiais metais iš Suomijos perimame ir NB8 veiklos koordinatoriaus vaidmenį. Šios patikėtos funkcijos - tai mūsų svertas, padėsiantis pakreipti ir sustiprinti Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimą Lietuvos nacionaliniams interesams palankiausiomis kryptimis.
1. Ekonominių ryšių stiprinimas
Šiaurės šalys yra vienos iš svarbiausių Baltijos šalių prekybos partnerių. Pavyzdžiui, Švedija yra trečia didžiausia investuotoja į Lietuvos ūkį ir svarbi partnerė tiesiant mūsų šalies energetiniam saugumui gyvybiškai svarbų elektros tiltą „Nord Balt“. O Danija, su kurios kronprincu Frederiku rugpjūčio 28 d. susitikau aptarti šiandienines bendradarbiavimo aktualijas, pagal tiesiogines investicijas į mūsų šalies ūkį yra ketvirtoje vietoje. Remdamiesi šiais sektinais pavyzdžiais, turime gilinti verslo ryšius ir su Suomija, Norvegija, Islandija bei, žinoma, niekad nepamiršti pačių artimiausių kaimynų – Latvijos ir Estijos.
Tačiau Baltijos-Šiaurės šalių partnerystė Lietuvos ūkiui naudinga ir platesniu požiūriu. Telkdamiesi su pažangumu garsėjančiomis socialinės gerovės valstybėmis, tampame pasauliui patrauklaus bendro Baltijos-Šiaurės valstybių „prekinio ženklo“ dalininkais. Tai kokybės ženklas, žymintis regiono vertybes ir pažangumą. Nėra jokių abejonių, kad tai didžiulis Lietuvos koziris derantis dėl investicijų ir plėtojant verslo ryšius su pirmaujančios ekonomikos valstybėmis iš viso pasaulio.
Vienas iš labai konkrečių jo išnaudojimo būdų yra sustiprinti bendradarbiavimą su skirtingose pasaulio šalyse Skandinavijos valstybėms atstovaujančiais prekybos rūmais ir verslo asociacijomis. Inicijavau ir, Lietuvai koordinuojant NB8 darbotvarkę, sieksiu galutinio sutarimo, kad minėtieji verslo atstovybių tinklai pristatytų ir atstovautų ne tik Šiaurės šalių, bet ir Baltijos valstybių verslininkų interesams. Šiuo būdu Lietuvos verslininkams bus atvertos galimybės užmegzti ryšius su naujais partneriais, pritraukti investicijų bei įsitvirtinti naujose rinkose.
Kaip kadaise rašė K. Pakštas, „energingi [...] Baltoskandijos gyventojai yra sutverti verslui ir prekybai“. Mūsų - politikų ir diplomatų - darbas yra sudaryti kuo palankesnes sąlygas, kad veiklių Lietuvos žmonių gabumai būtų tinkamai išnaudoti.
2. Transatlantinės partnerystės stiprinimas
Lietuvai aktuali ir Baltijos-Šiaurės šalių partnerystė su Didžiąja Britanija. Šiemet Londone vyko pirmasis NB8 ir Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų susitikimas, kuriame buvo aptarti konkurencingumo didinimo, socialinės politikos, mokslo ir verslo bendradarbiavimo klausimai. Pasitikdami politinius ir ekonominius naujojo amžiaus iššūkius, turime telktis ir veikti išvien su pavyzdinės demokratijos ir tvarios ekonomikos šalimis. Didžioji Britanija yra viena iš jų, todėl Lietuva visokeriopai rems jos suartėjimą su Baltijos-Šiaurės šalimis.
3. Veiksminga rytų politika
Lietuvos dėmesys glaudesnei Baltijos-Šiaurės valstybių integracijai anaiptol nereiškia, jog nusisukame nuo savo partnerių Vidurio Europoje ar išsižadame savo ilgalaikės Rytų politikos. Tai visiškai klaidingas ir melagingas mitas, kurį dar tais laikais paneigė ir pats „Baltoskandijos“ idėjos architektas K. Pakštas. Jis yra pasakęs, kad Baltijos-Šiaurės valstybių sąjunga turi labai palankias sąlygas bendradarbiauti su Lenkijos ir tuometinės Čekoslovakijos telktu Vidurio Europos regionu, ir išreiškė lūkestį, kad „nedidelių valstybių laisvės ir demokratinio gyvenimo, puoselėjant savo istorines, kultūrines ir religines tradicijas, troškimai pasirodys patrauklūs ir rusams“. Galiausiai, anot Pakšto, Šiaurės regiono integracija būtų padėjusi sumažinti ir anuometinę įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Nors praeities vertinimai gali skirtis, šiandieninė situacija yra visiškai aiški: esminiai Baltijos-Šiaurės ir Vidurio Europos valstybių politiniai interesai sutampa. Vienas iš esminių Lietuvos užsienio politikos tikslų yra skatinti demokratinius procesus, stabilumą ir plėtrą mūsų kaimyninėse Rytų Europos šalyse. Šiuo atžvilgiu Lietuvą visiškai palaiko ne tik strateginė partnerė Lenkija, bet ir bendraminčiai iš Skandinavijos (pavyzdžiui, Švedija buvo viena iš Europos Sąjungos Rytų partnerystės programos iniciatorių). Pabrėžiu: nuo mūsų gebėjimo kuo geriau išnaudoti Šiaurės šalių paramą tiesiogiai priklausys ir Lietuvos Rytų politikos sėkmingumas. Šiaurinė ir rytinė užsienio politikos kryptys viena kitą papildo ir žymiai sustiprina.
Paskutinėmis rugpjūčio dienomis dalyvavau Helsinkyje vykusiame kasmetiniame Baltijos-Šiaurės valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime. Jame aptarėme svarbiausias šiandienos bendradarbiavimo Baltijos regione aktualijas, partnerystės gilinimo įrankius ir tolimesnių veiksmų gaires.
Primindamas nemalonų sausio 13-osios įtariamojo M.Golovatovo atvejį Austrijoje, papildomai akcentavau didesnio šalių solidarumo poreikį vertinant praeities totalitarinių režimų nusikaltimus ir užtikrinant sąžiningą Europos arešto orderio procedūrų įgyvendinimą. Taip pat pabrėžiau būtinybę stiprinti europinę Šengeno zonos saugojimo sistemą, kuri, kaip parodė pastarieji vizų išdavimo nepageidaujamiems asmenims nesusipratimai keliose Europos Sąjungos šalyse (deja, įskaitant ir Lietuvą), turi rimtų spragų. Mano pastabos sulaukė Baltijos ir Šiaurės šalių pritarimo.
Be kitų pasiekimų, Helsinkyje pasirašėme susitarimą dėl ateities galimybės Baltijos-Šiaurės regiono šalims deleguoti diplomatus darbui viena kitos atstovybėse trečiose šalyse. Lietuvai tai leis žymiai sustiprinti savo atstovavimą visuose pasaulio regionuose. Su kolegomis ministrais taip pat aptarėme ir planus aktyviai formuoti bendrą informacinio-kultūrinio Baltijos-Šiaurės šalių dialogo erdvę.
Šią vasarą Lietuvoje vykęs Skandinaviškų filmų festivalis „Sidabrinė gervė“ tėra tik užuomazga kur kas platesnio masto švietimo ir kultūrinių projektų. Jau artimiausiu metu, Lietuvai tapus NB8 koordinatore, pasirūpinsime dėl pažintinio pobūdžio televizijos/radijo laidų transliavimo: Lietuvoje - apie kitas Baltijos ir Šiaurės šalis, o šiose – apie Lietuvą. Mano įsitikinimu, reikėtų aktyviai remti ir „Baltoskandijos“ akademijos Lietuvoje atgaivinimo iniciatyvą. Baltijos-Šiaurės šalių studijų centrų sistemingai koordinuojama veikla galėtų tapti puikus mokslinis-edukacinis ramstis stiprinant tautų ryšius ir regiono integraciją.
Helsinkio ministrų susitikimo renginius vainikavo atviras seminaras, kuriame bandėme atsakyti į klausimą, kiek perspektyvus yra Šiaurės valstybių socialinio modelio ir Baltijos valstybių dinamiškumo derinys. Bemaž visi diskusijos dalyviai neslėpė savo optimizmo ir apie regiono ateitį kalbėjo viltingai. Neabejoju, kad matydamas, kaip pildosi jo sena pranašystė, džiaugtųsi ir didysis Lietuvos geopolitikas Kazys Pakštas. Š.m. rugsėjo 11 d. kaip tik sukanka jo mirties 51-osios metinės. Šia proga prisiminkime jo žodžius, galiojančius ir šiandien: „Gyvename neramiais, tačiau įdomiais laikais [...]. Prieš savo akis verčiame patį svarbiausią Baltijos istorijos puslapį“. Bunda jau Baltoskandija.