Džiugu, kad ir visuomenė aktyviai dalyvauja pensijų sistemos reformos diskurse. Reformos rengėjai siekia visuomenei ir politikams išaiškinti visas aplinkybes, kokioje socialinėje-ekonominėje aplinkoje šiandien esame ir kas mūsų laukia.
Tokiu keliu ėjo ir eina visos demokratinės Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybės. Pavyzdžiui, Švedijoje diskusijos dėl naujos pensijų sistemos konstrukcijos (tame tarpe ir dėl virtualių pensijų sąskaitų) įvedimo truko dešimt metų, kai kur – ir dar ilgiau. Tik atvirumas, gera valia ir konstruktyvi diskusija yra sėkmingos reformos pradžios laidas.
Teoriškai ir praktiškai neabejojama, kad pensinis amžius Lietuvoje privalo būti ilginamas, apie tai nuolat pabrėžia ekspertai ir Europos Sąjungos institucijos, tačiau turi būti detaliai paaiškinama, kaip tai atsilieps eilinio žmogaus darbui ir pensijai. Juk visi siekiame orių ir kuo didesnių pensijų. Be jokios abejonės, pensijų sistemos reformos rengėjai siekia surasti modelį, kaip galima ne tik sutvarkyti ir išgryninti pensijų sistemą, bet ir kaip bent jau pradėti artėti prie Europos Sąjungos pensijų vidurkio. Darbas ne iš lengvųjų, tačiau pabandykime siekti tikslo su optimizmu, o ne neigiamu išankstiniu nusistatymu.
Reformų laikas beveik pasibaigęs, sprendimus priimti reikia jau šiandien. Žmonės pagaliau turi patikėti valstybės galimybėmis užtikrinti socialinę funkciją.
Kuo daugiau skaidrumo ir informacijos
Visuomenė turi būti aiškiai informuota, kodėl reikia reformų ir kokia nauda bus paprastam Lietuvos žmogui. Tai, kad prognozės yra kintamas dalykas ar tai, kad kartais sunku patikėti optimistinėmis prognozėmis, negali būti prielaida neigti pačios reformos būtinybės esmę. Taip, emigraciją reikia stabdyti, būtina mažinti nedarbą ir didinti užimtumą, tačiau negalima neigti pensijų sistemos konstrukcijos pertvarkos poreikio. Juk tikėjimas pensijų sistema yra vienas mažas žingsnis didinant tikėjimą visa valstybe ir jos socialine paskirtimi. Skandinavijos valstybėse pasitikėjimas pensijų sistema ugdoma ne vieną dešimtmetį, tam skiriamas didžiulis dėmesys.
Su reformos pagrindinėmis kryptimis ir aplinka turi būti supažindintos kuo platesnės socialinės grupės, kad visi turėtų galimybę pareikšti savo nuomonę: pensininkai, jaunimas, socialiniai partneriai, politikai. Pensijų sistema labai jautri, todėl negalime padaryti klaidų, reikia maksimalaus sutarimo ir visuomenės supratimo.
Ypač džiugu, kad socialiniai partneriai domisi reformomis, teigiamai palaiko idėją, kad socialinių partnerių valdoma „Sodros“ taryba turi įgauti daugiau funkcijų bei atsakomybės. Viena iš pagrindinių reformos krypčių - skaidrumo didinimas ir visuomenės informuotumas. Taigi, „Sodros“ taryba kiekvienas metais analizuotų reformos eigą, teiktų siūlymus Vyriausybei, o per socialinius partnerius visuomenė taip pat turėtų galimybę ne tik pamatyti, kas vyksta su socialiniu draudimu, bet ir realiai išsakyti pastebėjimus ir pasiūlymus.
Kuo plačiau diskutuoti su ekspertais ir politikais
Manau, kad aktyvus ekspertų dalyvavimas pristatant pensijų sistemos reformą visuomenei ir aukščiausiuose valdžios institucijose pagaliau išjudins reformų traukinį ir nukreips Lietuvą link gerovės valstybės. Vien išmokų karpymais gerų rezultatų nepasieksime – reikia skaidrumo, atstatyti pasitikėjimą pensijų sistema ir parodyti visuomenei, kad įmanoma pasiekti išmokų adekvatumo ne tik ekspertų siūlomomis priemonėmis, bet ir panaudojant geriausios Europos praktikos pavyzdžius.
Daugelis politikų supranta reformos reikšmę ir stengiasi šioje srityje atsiriboti nuo politikos, kur oponuojama net ir racionalioms idėjoms. Tai leidžia tikėti reformos sėkme.
Reformų patirtis Europoje
Kalbant apie pensijų sistemos sėkmę, dažniausiai minimos kelios valstybės – Švedija, Danija, Olandija. Kitos valstybės (Ispanija, Graikija, Portugalija) sprendžia pensijų sistemos finansavimo trūkumo ir išmokų adekvatumo balansavimą.
Pirmoji pensijų pakopa Olandijoje – valstybės mokama pensija, jos dydis priklauso nuo būsimo gyvenimo trukmės, šių pensijų paskirtis – teikti apsaugą nuo skurdo. Antroji pensijų pakopa – profesinės pensijos, kurių konstrukcija grindžiama socialiniu dialogu ir solidarumo principu. Ekonominė krizė ir socialiniai reiškiniai išryškino spręstinas problemas: pensijų fondų mokumas (krizės laikotarpiu daugelyje pensijų fondų išmokos nebuvo indeksuojamos, darbdaviai turėjo mokėti didesnes įmokas už darbuotojus, kadangi esamų išmokų mokėjimui trūko lėšų) ir visuomenės senėjimas (ilgėjanti gyvenimo trukmė). Olandijoje šiuo metu diskutuojama, kaip užtikrinti pačios sistemos stabilumą ir generuojamų išmokų adekvatumą, rizikų padalijimą tarp finansuojančiojo subjekto ir pensijų fondo dalyvio.
Švedijos virtualių pensijų (NDC) sistemoje pastebimi skirtumai tarp kohortų ir skirtumai dėl skirtingo dalyvių aktyvumo. Kadangi pastaruoju metu gerus investicinės grąžos rezultatus pademonstravo valstybinis fondas, diskutuojama, kaip gerinti visų fondų administravimą.
Ispanija didina buvusių socialinio draudimo įmokų reikšmę pensijos formulėje (nuo 15 iki 25 metų) ir didina pensinį amžių. Ispanijoje įgyvendinama pensijų reforma, kuri buvo patvirtinta 2011 m. sausio mėn. Toledo paktu, 2011 m. vasario mėn. dėl šios reformos buvo susitarta su socialiniais partneriais. Reforma prasidės 2013 m., bet visiškai įgyvendinta bus tik 2027 m.
Reformos kryptys: pensinio amžiaus didinimas iki 67 metų, stažo reikalavimas viso dydžio pensijai didėja nuo 35 iki 37 metų, keičiama pensijų apskaičiavimo tvarka, į pensijų apskaičiavimo formulę įtraukiamas stabilumo faktorius, specialiosios schemos palaipsniui integruojamos į bendrąsias schemas (žemdirbiai, savarankiškai dirbantys asmenys), egzistuoja dalinės pensijos (sumažinant darbo laiką). Taip pat Ispanijoje keičiasi ankstyvo pasitraukimo į pensiją tvarka: esant normalioms sąlygoms - nuo 63 metų (2013 – 2027 m. – pereinamasis laikotarpis), taip pat numatyta galimybė pasitraukti ir nuo 61 metų (pavyzdžiui, krizės atveju, dėl įmonių uždarymo ir pan.). Suprantama, kad anksčiau išeinat į pensiją, mažėja ir pati pensija.
Graikija išgyvena drastišką pensijų sistemos reformą: pensijos pakeitimo norma nuo 70 proc. sumažės iki 35-40. Pensinis amžius padidintas iki 65 m., o nuo 2020 m. jis augs priklausomai nuo gyvenimo trukmės. Pilna pensija skiriama tik turinčiam 40 m. stažą, išankstinės pensijos galimos tik nuo 60 m.
Būtina pasinaudoti unikalia galimybe
Esame ant istorinių pokyčių slenksčio: Seimas ne tik pirmą kartą svarsto kompleksines pensijų sistemos kryptis, tačiau vis dar turime unikalią galimybę pradėti reformą.
Turime suprasti, kad reforma neišvengiama ir šiandien yra idealus laikas ją pradėti: tam palanki dabartinė demografinė situacija, kadangi šiuo metu nemažą dalį pensinio amžiaus žmonių sudaro negausi II-ojo Pasaulinio karo metu gimusiųjų karta, o tarp dirbančiųjų – net dvi didelio gimstamumo („vaikų bumo“) kartos. Be to, prognozuojama, kad artimiausiais metais gerės makroekonominė situacija: darbo užmokestis augs, užimtųjų skaičiaus didės, mažės nedarbas.
Prognozės rodo, kad iki 2020 metų „Sodros“ skolos bus padengtos.
Deja, po 2020 metų demografinė padėtis ims prastėti, kai į pensiją išeis labai gausi karta dabartinių penkiasdešimtmečių, o į jų vietą darbo rinkoje ateis labai žemo gimstamumo karta. Šiai problemai amortizuoti privalo būti sukurtas pensijų rezervo fondas (kuris būtų naudojamas demografinėms problemoms spręsti, taip pat sudaryti palankias sąlygas darbo rinkoje kuo ilgiau išlikti vyresnio amžiaus žmonėms). Taip pat būtinas palaipsnis pensinio amžiaus ilginimas iki 65 metų tiek vyrams, tiek moterims, nustatant pereinamąjį laikotarpį nuo 2012 iki 2026 metų, ir žmonių skatinimas kaupti papildomai pensiją privačiuose II ir III pakopos pensijų fonduose, kompensuojant dalį pervedimų iš valstybės biudžeto, bei šio kaupimo skaidrinimas.
Na, o svarbiausias būsimosios pensijų sistemos reformos tikslas – sukurti ilgalaikę tvarią pensijų sistemą, kuri būti atsparesnė ekonominiams svyravimams, lanksčiau prisitaikanti prie demografinių pokyčių. Ji neturėtų būti deficitinė, o garantuotų žmonėms stabilias ir kur kas didesnes pensijas, lyginant su dabartinėmis.
Norėtųsi visų socialinių grupių ir politikų supratimo: laikas nuosekliai reformuoti pensijų sistemą nenumaldomai artėja į pabaigą. Ar mes norime drastiškai didinti pensinį amžių be pereinamųjų laikotarpių? Ar norime dar mažesnių pensijų? Ar įsivaizduojame, kaip mūsų veiksmus vertins kita karta, kuri gyvens nepriimtų sprendimų sąskaita? Sunkiai įsivaizduojame tokį politiką, kuris neigiamai pieštų pensijų sistemos ateitį. Juk iš esmės sutariama, kad nereikia mažinti socialinio draudimo garantijų ar naikinti „Sodrą“, būtina įvesti kelias esmines korekcijas į pensijų sistemą, išgryninti sistemą ir užtikrinti jos tvarumą.
Šiandien turime priimti aiškius ir tvirtus sprendimus dėl pensinio amžiaus ilginimo, pensijų kaupimo principo įtvirtinimo, valstybės garantijų įtvirtinimo, socialinio solidarumo bei socialinio teisingumo užtikrinimo, kas galėtų mažais žingsneliais vesti prie gerovės valstybės, kokios egzistuoja Skandinavijoje ir kas paskatintų žmones optimistiškai galvoti apie Lietuvos ateitį.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.