M.A.Pavilionienė. Lyties keitimas ir žmogaus gyvenimas. Nebarstykite perlų kiaulėms

Šventasis raštas yra ne vien tikinčiųjų apmąstymų tekstas. Šventasis raštas yra žmonių gyvenimo patirties ir išminties rinktinė. Naujojo testamento evangelijų minčių gelmė daro įspūdį visiems, kurie jas skaito. Evangelijoje pagal Matą pasakyta: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Šventasis raštas. Naujasis testamentas. Vaga, Vilnius, 1992, p.37).

Ši evangelijos mintis yra atsakas į dviejų Seimo narių - Antano Matulo ir Dangutės Mikutienės - iniciatyvą iš LR Civilinio Kodekso išbraukti asmens teisę medicininiu būdu pakeisti lytį, t.y. išbraukti tai, ką šiandien pripažįsta ir įteisina civilizuotos, demokratiškos valstybės, gerbiančios žmogaus teises ir laisves.

Minėti Seimo nariai, matyt, nesuvokia translytiškumo kilmės ir esmės, translyčių žmonių fizinių ir psichinių būsenų, kai šie jaučiasi svetimi savo kūne, kai jų savimonė neatitinka jų fizinį kūną. Seimo senbuviai mano, kad išbraukdami Civilinio Kodekso egzistuojantį straipsnį, kuris iki šiol neparemtas Lyties keitimo įstatymu, nes tokį įstatymą, siekiant įtikti dogmatiškai mąstantiems rinkėjams, baiminamasi priimti, jie panaikins Lietuvoje translytiškumo problemą, tiesiog išbrauks komplikuotus suaugusių žmonių, šalies piliečių gyvenimus iš politikų, medikų ir socialinių darbuotojų akiračio.

A. Matulas, krimtęs medicinos mokslus, ir D. Mikutienė, jų net neragavusi, demonstruoja savo išprusimą: kol mokslininkai nesutaria dėl lyties keitimo operacijos, kol lyties keitimas tradicinėje visuomenėje gimdo įvairias interpretacijas, Lietuvoje lyties keitimą reikia uždrausti. Seimo nariai tarsi pamiršta, kad mokslo istorijoje būtent prieštaringos nuomonės skatino naujus atradimus ir mokslo teorijų klostymąsi.

Ispanų filosofas Migelis de Unamunas knygoje „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ rašė: „Bet kuris žmogus yra vertas daugiau nei visa žmonija, ir negalima aukoti kiekvieno visų kitų labui...“( Lietuvos rašytojų leidykla, Vilnius, 2003, p.46). Ispanų mąstytojas kiekvieną žmogų laikė vertą visatos, į kiekvieną žvelgė kaip į vienintelį ir nepakartojamą, nes žmogus kaip unikali individualybė yra nepakartojama vertybė.

Mąstantis žmogus yra vientisas tik savo kūnu, o savo asmenybės tapatumą jis suvokia kaip asmenybės daugybinį susiskaidymą, kaip daugybės „aš“ sumą. Transseksualas kasdien jaučiasi svetimas savo fiziniame kūne, bodisi savo lytimi ir nori tapti priešingos lyties individu. Sukurti fizinio kūno ir savimonės vienovę transseksualui gali padėti tik psichiatro konsultacijos, hormonų terapija bei lyties ir asmens dokumentų keitimas. Ar Seimo nariai nors kartą pagalvojo apie tai, kokias lytinės tapatybės kančias, socialinės aplinkos patyčias patiria translyčiai žmonės, nekęsdami savo kūno ir jausdami šalia esančiųjų panieką ar neapykantą.

Tautos išrinktieji valstybės piliečiams turėtų teikti gyvenimo viltį, įstatymų pataisomis padėti geriau jaustis savo valstybėje ir nustoti ribotu mąstymu bei žmogaus teises žeidžiančiomis įstatymų pataisomis gramzdinti translyčius žmones į neviltį. Laimės, gyvenimo džiaugsmo troškimas yra kiekvieno žmogaus dvasios poreikis, nepaisant lytinės tapatybės ypatumų. Todėl kuo dažniau būtina kartoti tai, kad Seimo nariams niekas nedavė teisės tyčiotis iš komplikuotos žmogaus prigimties. Niekas Seimo nariams nesuteikė mandato nepaisyti žmogaus teisių ir laisvių. Reikia atvirai kalbėti apie tai, kad Seimo nariai įsivaizduojamu ar tariamu visuomenės nepasitenkinimu dangsto savo pačių baimes ir todėl atsisako priimti seniai parengtą Lyties keitimo įstatymą.

Transseksualumas iki šiol yra laikomas psichine liga, tačiau psichiatrinė terapija nėra pajėgi atkurti translyčio individo kūno ir savimonės vienovės. XXI a. transseksualų bendruomenė tapo atvira ir matoma, nes ją ėmė ginti žmogaus teisių apsaugos dokumentai, pabrėžiantys translyčių žmonių teisę į privatų gyvenimą, šeimos sukūrimą, socialines garantijas. Skirtingų valstybių translyčių bendruomenes suvienijo internetiniai tinklai, asmeninės patirties dalijimasis, o tranlytiškumo studijos davė pagrindą teigti, kad transseksualai nėra psichikos ligoniai, kad transseksualumą reikia išbraukti iš psichikos ligų sąrašo, sudaryti translyčiams žmonėms palankias galimybes gauti būtinas sveikatos apsaugos bei lyties, vardo ir pavardės keitimo teisines paslaugas.

Ne visos šiuolaikinės valstybės, ypač katalikiškosios, yra tinkamai pasirengusios padėti translyčiams individams: politikai pataikauja tradiciškai mąstantiems rinkėjams, kad išsaugotų savo postus, nes tradicinėje visuomenėje vis dar vyrauja lyčių grynumo stereotipai; medikams ir teisininkams stinga profesionalių žinių, translytiškumo mokslinių bei sociologinių tyrimų. Tačiau Europos Sąjungos demokratiškų tradicijų valstybėse - Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Italijoje (!), Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje - translyčio individo pastangas keisti lytį reglamentuoja įvairūs teisės aktai, įterpti į įvairius įstatymus, pvz., Nyderlanduose į Civilinį Kodeksą, Danijoje į „Sterilizacijos ir kastracijos įstatymą“, Austrijoje veikia ministro įsakymas „Įsakas dėl transseksualų“. Visos Europos valstybės teisiškai pripažįsta naują asmens lytį tik po lyties organų keitimo operacijos. Tuomet asmeniui išduodamas naujas asmens tapatybės dokumentas.

Taigi į ką lygiuojasi Lietuva? Kodėl tyli Lietuvos mokslininkai, visuomenės veikėjai, žmogaus teisių gynėjai, kai mūsų valstybėje diskriminuojama translyčių mažuma ir siekiama politiniu bukumu iš šios mažumos atimti visaverčio egzistavimo teisę?