Asmeniškai aš esu už profesionalią kariuomenę. Dabar svarstomas variantas, nurodytas Privalomos karo tarnybos įstatyme, siūlo privalomai pradinei karo tarnybai kviesti asmenis nuo 19 iki 26 metų, o aukštųjų mokyklų absolventus iki 38 metų.
Daugiausia nerimo kelia faktas, jog būtent aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys gali būti pašaukti gerokai vyresnio amžiaus – sukūrę šeimas, įgiję kvalifikaciją ir patirties savo profesinėje srityje. Tai asmenys, kurie šaliai gali kurti didžiausią pridėtinę vertę, veikdami tai, ką geriausiai išmano, mokėdami mokesčius, iš kurių galima išlaikyti visą krašto apsaugos sistemą, o ne devyniems mėnesiams priversti užsiimti karyba.
Jau nekalbant apie tai, jog devyni mėnesiai yra toks laiko tarpas, kuris konkurencijos kupinose srityse gali būti gyvybiškai svarbus. Atitrūkęs nuo profesinės praktikos bei veiklos, jaunas technologas ar programuotojas profesionalas praranda ne tik potencialias pajamas, bet ir klientus, įgūdžius, o Lietuva - konkurencingumą.
Logiškesnis ir labiau pagrįstas sprendimas būtų orientuotis į savanorių, ilgalaikių bedarbių pašaukimą karinei tarnybai. Tokiu būdu galima būtų iš šešėlio ištraukti asmenis, dirbančius nelegaliai ir besinaudojančius socialinės apsaugos sistemos privalumais. Tai tokiems žmonėms suteiktų galimybę atsistoti ant kojų...
Kita potenciali visuomenės grupė, kurios taip pat nereikėtų pamiršti, diskutuojant apie šauktinių kariuomenės sugrąžinimą, yra už lengvus nusikaltimus teisti asmenys, atliekantys bausmę pataisos darbų kolonijose. Kalbu apie tokius asmenis, kurie į lengvus nusikaltimus buvo įtraukti dėl aplinkos įtakos, dėl nepalankios socialinės aplinkos ir kuriems pasilikus laisvės atėmimo vietoje grįžimas į normalų gyvenimą yra mažai tikėtinas.
Šiuo metu laisvės sulaikymo įstaigose yra 10-11 tūkst. asmenų. Asmenys, neturintys recidyvistinės praeities, sudaro iki 20 procentų. Šiai grupei karinė drausmė bei suteikta galimybė vėl sugrįžti į normalią visuomenę galėtų būti didelė motyvacija ir paskata sąžiningai atlikti karinę tarnybą, todėl tokie jauni žmonės nebūtų praradimas Lietuvai. Jiems tai būtų šansas viską pradėti iš naujo. Be abejo, tokį sprendimą įgyvendinti reikėtų labai apgalvotai ir atsargiai.
Pasikeitimai, susiję su šauktinių kariuomenės sugrąžinimu, yra labai staigūs ir gerai neišdiskutuoti. Visuomenėje kylantis nerimas dėl šio sprendimo gal ir nėra visiškai pagrįstas – didinti savo gynybinius pajėgumus ir pateisinti NATO partnerių lūkesčius privalome, tačiau pasirinktas karo prievolės modelis dar turi būti gerai išdiskutuotas. Todėl į pavasario sesiją susirinkęs Seimas prie įstatymo projekto dar turės gerokai padirbėti. Negalime leisti, jog nauja tvarka taptų įrankiu nepagrįstai išnaudoti vienus asmenis ir nesuteikti teisės mokytis, kaip ginti tėvynę kitiems.
Esu pacifistė, tačiau realus gyvenimas verčia daryti pasirinkimus. Kaip jau minėjau, mano pirminis pasirinkimas būtų profesionali kariuomenė. Tačiau, kai dabartinėmis geopolitinėmis ir Lietuvos vidaus politikos aplinkybėmis šauktinių kariuomenė, ko gero, bus grąžinta, reikia ieškoti pačių geriausių sprendimų, kaip tai padaryti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.