Vis dėlto, nepaisant oficialaus informacinio vakuumo, visi Lietuvoje tiki, kad elektra iš Astravo bus arba pigi, arba labai pigi – bent du tris kartus pigesnė nei pas mus. Taip pačius baltarusius pastarosiomis dienomis tikino ir vienas žinomas garbaus amžiaus Lietuvos energetikas.
Šis tikėjimas remiasi dešimties metų senumo Rusijos energetikų paskleistais duomenimis, kurie niekada nebuvo patikrinti įgyvendinant projektus tikrovėje. Tuomet buvo tikinama, kad įrengti tokią, kaip Astravo, jėgainę kainuotų apie tris milijardus dolerių. Tada joje pagaminta elektra išties galėtų labai sėkmingai konkuruoti Lietuvos elektros rinkoje.
Tačiau tikrovė net ir Rusijoje vis dar turi savo ekonominę logiką. Kaip buvo plačiai skelbiama, Baltarusija iš Rusijos Astravo jėgainei bei jai reikiamai pagalbinei infrastruktūrai statyti gavo 10 milijardų dolerių paskolą.
Tai reiškia, kad elektrinė, o taip pat ir joje pagaminta elektra brangsta beveik keturis kartus. Nereikėtų pamiršti ir milijardinės Kinijos paskolos, skirtos Astravo jėgainei reikalingų elektros perdavimo linijoms statyti. Visa tai reikės grąžinti, jėgainė turės atsipirkti iš elektros energijos pardavimų.
Įvertinus visas paskolų sąlygas (kad nevargintume skaitytojų jos pateikiamos straipsnio pabaigoje) Astravo AE pagamintos elektros energijos savikaina siekia apie 90 JAV dolerių už megavatvalandę.
Palyginimui – šių metų vidutinė elektros kaina Lietuvos elektros rinkoje nesiekia nė 40 eurų, t.y – dvigubai mažesnė. Parduoti tokią brangią elektros energiją Lietuvos rinkoje rinkos sąlygomis, o juolab vietos gyventojams – misija visiškai neįmanoma.
Panašų Astravo elektros savikainos vertinimą pateikia ir nepriklausomi Rusijos bei Baltarusijos ekonomistai. Tad būtų labai malonu išgirsti argumentus tų, kurie tebetiki Rusijos ar Baltarusijos ekonominiu stebuklu ir mano, kad energija iš Rytų tiesiog privalo būti pigesnė.
Tai reiškia, kad Astravo projektas yra politinis, juo siekiama kažkokių tikslų, o ne prekiauti elektra rinkos sąlygomis. Bet kuriuo atveju nuo pirmos dienos, kai jėgainė pradės veikti, jei apskritai pradės veikti, tai bus finansinė katastrofa Baltarusijai ir A. Lukašenkos valdžiai.
Iš Kinijos ir Rusijos gautoms paskoloms grąžinti bei palūkanoms kasmet reikės apie 1,25 milijardų JAV dolerių. Žinant, kad šių metų Baltarusijos biudžetas siekia 163 trilijonus vietinių rublių arba apie 8 milijardus eurų, šalies ekonomikai tai bus visiškai nepakeliama našta.
Čia būtų vieta pažymėti, kad iki 2021 metų šios paskolos Gudijos valdžiai yra tiesiog aukso gabalas. Paskolų doleriai plūsta į Baltarusijos sąskaitas, darbus atlieka vietiniai rangovai, tad su jais atsiskaitoma vietiniais zuikučiais, cemento gamyba auga kaip ant mielių, šalutiniai verslai plečiasi, BVP didėja.
Bet šis aukso amžius nėra amžinas. Pagal planą jau šių metų pabaigoje pirmame reaktoriuje turėtų prasidėti technologinės įrangos montavimas.
Tai reiškia, kad betono darbų sparčiai mažės, nebereikės 5 tūkstančių Baltarusijos darbininkų, kvalifikuotus darbus atliks montuotojai iš Rosatom korporacijos. Brangi technologinė įranga bus įvežama iš Rusijos, tad pinigai Baltarusijos nebepasieks, jie iš karto pateks technologijų gamintojams.
Tad jau kitais metais Baltarusija neteks didžiulio valiutinių įplaukų šaltinio, o 2021 apskritai laukia finansinė žiema. Žinoma, pastačius jėgainę paskolas būtų galima refinansuoti ilgesniam laikotarpiui ir kažkiek sumažinti joje gaminamos elektros savikainą.
Tačiau refinansavimui taip pat reikia verslo plano, reikia parodyti pardavimus ir gaunamas pajamas. Jei Lietuva elektros iš Astravo neįsileis ir žinant Vakarų finansinių institucijų pasitikėjimą Baltarusija, šio plano įgyvendinimu gali tikėti tik artimiausi Lukašenkos pavaldiniai.
Taigi Baltarusijos valdžia iš esmės turės tik du pasirinkimus. Pirmasis – pradėti vilkinti jėgainės statybą siekiant, kad pati brangiausia įranga taip ir nebūtų sumontuota ir nebūtų „įsisavinta“ didžioji paskolos dalis. Tuomet grąžintina paskolos dalis bent jau neatrodytų katastrofiškai didelė.
Jeigu jėgainė vis dėlto būtų pastatyta, Lukašenkos valdžia neturėtų kitos išeities, tik atiduoti jėgainę Rosatomui už suteiktą paskolą. Regis, abi pusės puikiai supranta šio scenarijaus neišvengiamumą – tuo galima paaiškinti labai menką Baltarusijos žinybų įsitraukimą į šį projektą bei pabrėžtinai atsainų požiūrį bendraujant tiek su Lietuva, tiek su tarptautinėmis institucijomis.
Patirties dalinti Baltarusijos energetikos aktyvus A. Lukašenka jau yra sukaupęs. Eilinį kartą pristigęs pinigų ir kurį laiką pasibranginęs, prieš keletą metų jis už tris milijardus dolerių Gazpromui atidavė visą likusią dujų infrastruktūrą – tiek strateginę tranzitinę į Europą, tiek vietinę.
Tiems, kas tiki, jog Baltarusija mus gali užpilti pigia elektra, pateikiu ekonominius skaičiavimus, kurie paremti nepriklausomų Rusijos finansinių institucijų pateikta informacija apie Baltarusijos gautų paskolų sąlygas.
10 mlrd. JAV dolerių paskola Baltarusija naudosis 2011-2020 metais. Grąžinti paskolą Gudija pradės po 6 mėnesių nuo atominės elektrinės eksploatavimo pradžios, bet ne vėliau kaip 2021 m. balandžio 1 d., ir kas šešis mėnesius bus sumokėta 30 lygių dalių. Visi mokėjimai Rusijai bus vykdomi JAV doleriais.
Už pusę kiekvienos panaudotos paskolos dalį bus skaičiuojamos 5,23 proc. metinės palūkanos, o už likusią 50 proc. kiekvienos panaudotos paskolos dalį – LIBOR šešių mėnesių indėlių palūkanų norma JAV doleriais, padidinta 1,83 proc. metine marža.
Kadangi Baltarusija yra gavusi milijardo JAV dolerių paskolą iš Kinijos tiesti naujoms perdavimo linijoms į Astravo elektrinę bei naujoms elektros energijos skirstykloms įrengti, išeitų, kad pradėjus veikti jėgainei per metus Gudijos valdžia kartu su palūkanomis kasmet turės grąžinti apie 1,25 milijardus JAV dolerių.
Veikiant abiems blokams projektinėmis sąlygomis (1114 MW į tinklą atiduodama galia, 92 nuošimčių naudingo veikimo koeficientas) jėgainė per metus vidutiniškai pagamins 17,96 TWh elektros energijos.
Taigi norint gauti pakankamai pajamų iš elektros energijos pardavimų, kad jų užtektų vien tik paskoloms grąžinti ir aptarnauti, viena megavatvalandė elektros energijos turėtų kainuoti 70 JAV dolerių.
Pridėjus kuro, eksploatavimo, išlaikymo kaštus, kurie Rusijoje yra apie 20 JAV dolerių vienai megavatvalandei, grynoji megavatvalandės savikaina (be pelno ir neskaičiuojant uždarymo kaštų, mokesčių bei amortizacijos) siekia 90 JAV dolerių.