Šiandien daugiausia girdime profsąjungų balsą, kurios atsovauja tik 8 proc. visų dirbančiųjų. Užsispyrusieji kartoja, kad būtina palikti išeitines išmokas tokias, kokios buvo mokamos iki šiol. Jei liekame prie senojo Darbo kodekso varianto, tuomet simpatijų iš užsienio investuotojų tikėtis negalėsime. Negalėsime tikėtis ir daugiau darbo vietų. O ką apie tai galvoja jaunimas, kuris baigęs mokslus yra priverstas registruotis Darbo biržoje, bet neturi prošvaisčių susirasti darbo?
Juokiamės patys iš savęs, kai kas antras siūlomo darbo atsisako. “Siūlot sienas man dažyti – gal ir nieko būtų… bet šiam chaotiškam pasauly jau ir taip per daug spalvų tų”, - dainuoja kūrybingi “Antikvariniai Kašpirovskio dantys”. Atsisakyti galim. Bet argi Lietuvai nereikia investicijų ir darbo vietų?
Pasvarstymų būta visokių – kad su naujuoju darbo kodeksu pavėluota jau dešimt metų. Kad per tą laiką mūsų Lietuva prarado investicijas, o galėjo kurta darbo vietas, galbūt nebūtų iš čia išvykę ir tūkstančiai gabių žmonių, kurie šiandien duonai užsidirba svetur ir pajamas į biudžetą neša svetimai valstybei.
Naujuoju socialiniu modeliu pasieksime ne tik supaprastinto atleidimo iš darbo, kas žinoma, pridėtų Lietuvai balų konkurencingumo skalėje, bet pirmiausia paskatintume verslo atstovus nebijoti įsipareigoti, nes verslo nesėkmės atveju, neužkluptų didelė našta. Tai leistų praplėsti darbo rinką - sukurti daugiau naujų darbo vietų. Užsienio investuotojai, kurie visuomet prieš “įmerkdami savo pinigus” įvertina ir paskaičiuoja riziką, jau bus suinteresuoti rinktis Lietuvą, o ne Latviją, kur išeitinės kompensacijos iki šiol buvo mokamos tik už du mėnesius, arba Estiją, ten išeitinės mokamos – tik už mėnesį.
Aš suprantu, kad dirbantysis irgi vertina riziką – būsiu atleistas iš darbo, tai gausiu išmokas už 4 mėnesius. Bet turbūt sutiksite, kad dažnas iš mūsų pažįstamų, yra susidūręs su situacija, kai darbdaviai apskritai nemoka jokių išeitinių, nes priverčia darbuotoją išeiti “savo noru”. Net 93 proc. darbuotojų iš darbo išeina savo prašymu. Toks atleidimo iš darbo forminimas neatitinka realių darbo sutarčių nutraukimo priežasčių. Norim, kad šito nebūtų – būtina pasiekti, kad išmokos būtų mokamos, bet kokiu atveju, kai žmogus išeina iš darbo – taip, jos būtų mažesnės, bet išmokamos garantuotai.
Tikriausiai dabar norėtum paklausti, o kas garantuos, kad tas išmoka tikrai bus išmokėta? Juk jei Darbo kodeksas pažeidinėjamas dabar, kodėl nebus pažeidinėjamas priėmus naująją redakciją?
Pasiūlyta ilgus teisminius procesus dėl darbo ginčų spręsti, komisijoms, kurios nevilkins procesų ir negąsdins savo didelėmis kainomis kaip teisminiai procesai. Kadangi darbo ginčų komisijos pasiteisino kaip labai geras, operatyvus, nebrangus problemos sprendimas, tokios komisijos užtikrins greitą sprendimą. Jei darbdavys pažeis darbo teisę, atleidžiamam darbuotojui bus nustatomas neturtinės žalos atlyginimas, kurio dydis turi atgrasyti darbdavį nuo tokio pobūdžio pažeidimų.
Socialinis modelis siūlo ir dar vieną pliusą visiems mums, kurie ryt gali tapti bedarbiais – didesnę bedarbio išmoką pirmaisiais mėnesiais, kol ieškaisi darbo. Argi ne pikta, kai moki mokesčius valstybei nuo sumos, kurią uždirbi, bet netekus darbo gauni bedarbio išmoką, kuri yra neadekvati tavo mokėtoms įmokoms. Priėmus suocialinį modelį, situacija pasikeistų. Akivaizdu, kad korekcijos Darbo Kodekse reikalingos ir svarbios mums visiems. Tik, ar visi suprantame, kiek jos svarbios, kad galėtume kažką pakeisti?