Nors finansų ministrė pati viešai pasišaipė iš „prabangos“ mokesčių, kurie realiai nepagausintų iždo, vyriausybė pritarė ir šiai atgyvenai, ketindami Lietuvą paversti senesnių kaip 10 metų mašinų ir griūvančių namų sąvartynu.
Dabartinė valdžia elgiasi taip, lyg jos darbo kokybė būtų vertinama naujai įvestų ar padidintų mokesčių skaičiumi, o ne pasiektais ekonomikoje pokyčiais, už kuriuos ji visaip kratosi atsakomybės. Nors valstybės iždo pajamas dabar realiai padidinti galima tik iš ekonominės apyvartos, vyriausybė visiškai nusigręžė nuo savo tiesioginių pareigų - nieko nedaro rinkai pagyvinti ar pačios sukeltai didžiulei kontrabandai pažaboti.
Nebesurinkdama į biudžetą planuotų pajamų, valdančioji koalicija vėl renkasi primityvius kelius: padidinti mokesčius arba skolinimąsi, ignoruodama ekonomikoje slypintį pagrindinį pajamų šaltinį.
Žinoma, vyriausybė privalo bent iki 3 procentų BVP sumažinti biudžeto deficitą ir tam būtina pagausinti valstybės įplaukas. Tačiau to neįmanoma pasiekti keliant kritinę ribą pasiekusius mokesčius, kurie tik pamaitintų klestinčią „šešėlinę“ ekonomiką. Būtina gaivinti ekonominę apyvartą ir tramdyti stambiąją importinių prekių kontrabandą.
Jei šalies vyriausybė nors šiais metais būtų į apyvartą paleidusi ES dar 2009 metais suteiktą 1,5 milijardo litų finansinę paramą smulkiam ir vidutiniam verslui bei būstų renovavimui, taip pat sugrąžinusi sveikatos apsaugai iš jos neleistinai paimtus 500 milijonų litų, vien šių bankuose nuostolingai įšaldytų 2 milijardų litų injekcija į ekonomiką per mokesčius būtų papildžiusios šalies kasą 400 milijonų litų, sukūrusios dvidešimt tūkstančių naujų darbo vietų ir dar 100 milijonų litų sumažinusios iždo išlaidas socialinėms išmokoms. Deja, verslo kreditai iki šiol nepaskirstyti, o iš minėto būsto fondo lėšų per 3 metus renovuotas vos 1 namas.... Kai vyriausybinės įstaigos pradeda ne pagal paskirtį pinigus „vartyti“ bankuose ir nesistengia paskirstyti turimų paramos lėšų, tai liudija apie kritinę šalies administracijos būklę.
Jei vyriausybė deramai veiktų, ji galėtų pagyvinti vidaus vartojimą infliacijos koeficientu indeksavusi 4 metus nedidintą minimalią algą. Iš šios papildomos ekonominės apyvartos valstybės iždas „uždirbtų“ bent 300 milijonų litų, neskaitant naudos atsiradus tūkstančiams naujų darbo vietų. Vyriausybė neišnaudoja ir turimų galimybių padėti biudžetui ir įmonėms, skatindama verslo kreditavimą ir finansiniais svertais stabdydama milžinišką piniginių išteklių ištekėjimą iš šalies.
Dar didesnių ekonominių ir finansinių rezervų slypi po „naktinės“ mokesčių reformos katastrofiškai išplitusioje didmeninėje kontrabandoje ir visoje „šešėlinėje“ ekonomikoje, kuri jau siekia mažiausiai 30 procentų. „Juodojoje“ apyvartoje, kurioje dominuoja pajamos iš importinių prekių, sukasi per 30 milijardų litų, iš kurių šalies biudžetui ir socialiniam fondui priklausytų apie 9 milijardus litų. Jei vyriausybė turėtų politinės valios, paėmusi iš „šešėlio“ bent dešimtadalį nuslėptų mokesčių, ji visiškai padengtų kitų metų biudžeto pajamų trūkumą, nedidindama jokių tarifų. Kad tai yra realu, liudija 1998 metų patirtis, kai Rusijos finansų krizės metu iš stambiosios kontrabandos pavyko „ištraukti“ apie 2 (dabartiniu nominaliu masteliu 5) milijardus litų, kurie leido tuometinį sunkmetį išgyventi nesiskolinant iš bankų, nemažinant algų ir pensijų, nekeliant jokių mokesčių. Tada pajamų į iždą papildomai gauta, ir panaikinus reinvestuojamo pelno apmokestinimą.
Be to, šalies vyriausybė kitąmet būtų sutaupiusi 800 milijonų litų (tiek, kiek jai dabar pritrūko) jei ji, kaip Latvijos ar kitų finansinių sunkumų patyrusių ES šalių vyriausybės, būtų pasinaudojusi teise pasiskolinti iš tarptautinių donorų keletą kartų mažesnėmis palūkanomis. Vyriausybė dabar taip pat galėtų bent pora milijardų mažiau skolintis, jei ji nebūtų suklupusi neatsakingai uždarydama perimtą „Snorą“, kuris galėjo toliau veikti kaip valstybinis komercinis bankas.
Po „naktinės“ mokesčių reformos ir po jos sekusio vidaus vartojimo mažinimo, šiais metais šalies rinka jau buvo pradėjusi atsigauti. Tačiau valdantieji lyg tyčia neprognozuojamu mokesčių didinimo vajumi vėl gąsdina investuotojus ir stumia šalį į gilesnę ekonominę ir finansinę duobę.
Vyriausybė, deja, nepaiso savo skaudžių 2008 -2009 metų pamokų, kai sunkmečiu neatsakingai kėlusi verslo mokesčius, kiekvieną kartą sulaukdavo šalies iždo pajamų kritimo ir tekdavo daugiau skolintis. Kai dauguma ES vyriausybių stiprino vidaus rinką ir verslo kreditavimą, mūsų valdžia elgėsi priešingai – alino šalies ūkį mokesčių didinimu ir vidaus vartojimo slopinimu bei kreditinių išteklių per didžiuosius bankus „nutekinimu“ iš šalies. Taip vyriausybė ne tik katastrofiškai praskolino valstybę, bet ir rekordiniu ES dydžiu nusmukdė BVP – jis krito keletą kartų daugiau, nei vidutiniškai Vidurio Europos valstybėse.
Lietuvoje verslo pajamoms tenkantys mokesčių tarifai jau yra nekonkurencingi ES. Dėl to iš šalies į Olandiją, Liuksemburgą, Estiją ir kitas palankesnių mokesčių zonas jau „pabėgo“ daug didesnių mokesčių mokėtojų. Ypač susitraukė valstybės biudžeto pajamos iš pelno - jos sumažėjo nuo 3 iki 1 mlrd. litų. Jeigu kitąmet bus priimti po pateikimo Seime jau pritarti populistiniai įstatymai, kuriais ketinama dar padidinti pelno ar dividendų apmokestinimą, šalies iždui būtų padaryta nepataisoma žala. Jis netektų didesnės dalies įplaukų iš kapitalo pajamų, nes dauguma šių mokesčių mokėtojų perregistruotų kapitalą į palankesnes šalis. Vyriausybė realiai „neuždirbtų“ ir apmokestindama indėlių palūkanas - taip ji tik sumenkintų verslui kreditinius išteklius, kurių šalyje katastrofiškai stinga.
Keistai atrodo, kai pajamų mokesčių didinimą stumia parlamento opozicinės frakcijos, o ekonomiškai žalingiems progresiniams tarifams pritaria valdantieji konservatoriai, kurių lyderis vis labiau panašėja į socialistą. Prisidengus populizmu, iš esmės siūloma daugumai samdomų darbuotojų paprasčiausiai padidinti tarifus, lyg kokius nusikaltėlius baudžiant darbštesnius piliečius.
Vyriausybėje, deja, įsivyrauja socialistinės pajamų „atiminėjimo“ ir „lyginimo“ nuotaikos, vėl atgyja sovietmečio mąstymas, kad atlyginimai „gaunami“, o ne uždirbami, kad gyvenimą žmonėms galima pagerinti ne produktyvumą skatinant, bet papildomai apmokestinant darbštesniuosius ar padalijant kitą svetimą turtą.
Lietuvoje vyriausybė nebeveikia, kaip centrinė vykdomosios valdžios institucija. Jos vadovai savo neveiklumą dangsto mokesčių vajais, kurie stumia šalį į ES užribį. Lietuvą ištiko valdymo krizė, kuri deja gilėja. Parlamentinei daugumai derėtų nors prieš rinkimus suformuoti dalykinę vyriausybę, kitaip kitąmet dar patirsime ekonominį ir finansinį nuosmukį.