Nepaisydami kapitalo ir dirbančiųjų bėgimo iš šalies, metų pabaigoje šalies valdantieji vėl žongliravo mokesčiais, jų didinimą pateikdami lyg gerus valdžios darbus. Po ilgų aiškinimų išimtinai atvejais pakėlusi mokestį, civilizuota valdžia paprastai skuba raminti rinką ir rinkėjus, jog daugiau mokesčių nebedidins. Mūsų vyriausybės vadovai elgiasi priešingai – jie naujų mokesčių įvedimą prilygina ekonomikos gaivinimui ir valdžios didvyriškumui. Metų pabaigoje netikėtai įvedęs naują mokestį nekilnojamam turtui, vyriausybės vadovas apgailestavo, jog nespėta dar padidinti kitų mokesčių, viešai pažadėdamas tai padaryti kitąmet.
Pasitinkant naujuosius, prasminga įvertinti ką paskutinėmis šių metų dienomis netikėtai iškrėtė neatsakingi politikai ir kokios naujos „mokestinės dovanėlės“ Lietuvoje dar liksiantiems darbuotojams ir kapitalo savininkams žadama kitąmet, jei nestabdysime pavojingų ekonomikai mokestinių žaidimų.
Triukšmingai mosikuodamas lozungu „atimti iš turtingesniųjų“ ir nusižengdamas europinei tradicijai, Seimas skubos tvarka smarkiai apmokestino didesnio nekilnojamo turto savininkus. Vakaruose įprastas nekilnojamo turto mokestis Lietuvoje paverstas triukšminga didesnės nuosavybės „duokle“, iš kurios planuojama gauti vos 17 mln. litų, o tai sudarytų tik 0,08 procento nacionalinio biudžeto pajamų.
Realiai į biudžetą įplauks dar mažiau (6-8 mln. litų), nes vyriausybė vėl pasielgė kitaip, apmokestindama ne registruoto nekilnojamo turto objektus (kaip įprasta civilizuotose kraštuose), bet savininko nuosavybę, kurią labai lengva išskaidyti keliems asmenims. Dar įvertinus šio naujadaro administravimo kaštus, iždas nesulauks ir simbolinių pajamų. Bet taip stumiant iš šalies kapitalą, ilgalaikė žala valstybei bus garantuota.
Apmokestinus neįprastai aukštu procentu nuo rinkos vertės didesnę nuosavybę, darbštesni piliečiai, ypač už kreditus pasistatę brangesnius namus, bus dar labiau ujami iš šalies. Investuotojai namus mieliau statys ir kapitalą investuos kituose kraštuose, kur tokių mokestinių baudų neprisigalvota.
Užuot kitų Europos valstybių pavyzdžiu gaivinę nuo finansinės krizės nukentėjusį gyvenamųjų namų statybos sektorių, kuris Lietuvoje susitraukė net keletą kartų, šalies valdantieji paskelbė, jog naujuoju nekilnojamu turto mokesčių kovos su būstų statybos „burbulu“, kuris „sprogo“ dar 2008 metais. Jei valdžios tikslas yra visiškai „numarinti“ gyvenamųjų namų programas, tai vyriausybė renkasi tinkamus būdus.
Nedidindama bendros mokesčių naštos, po krizės Lietuva, žinoma, galėtų civilizuotų valstybių pavyzdžiu įsivesti tikrą nekilnojamojo turto mokestį, nedideliu (0,4 - 0,5 procento) tarifu visuotinai apmokestinant registruotus objektus ir mokestines lengvatas taikant socialiai remtiniems asmenims. Toks mokestis nedarytų žalos šalies ekonomikai ir, kaip įprasta, taptų savivaldybių biudžetų savarankiškomis pajamomis, kurios vietos valdžią skatintų rūpintis investicijomis.
Dar didesne žala valstybei ir darbo vietoms grasina po pateikimo Seime didele balsų persvara palaiminti gyventojų pajamų ir pelno mokesčių populistinių padidinimų įstatymų pakeitimai. Net patys šių projektų iniciatoriai pripažino, jog šis paketas dar sumažintų nacionalinio biudžeto pajamas 102 mln. litų. Tačiau tikrovėje, juos priėmus, šalies iždas patirtų daug didesnę žalą. Valstybė būtų pasmerkta ilgalaikiam skurdui, nes sukeltų naują emigracijos, mokesčių mokėtojų ir pinigų „bėgimo“ bangą.
Numatoma uždirbtas pajamas, kurios per mėnesį viršytų 1250 litų, apmokestinti (įskaitant „Sodrą, kuri Lietuvoje paversta dar vienu gyventojų pajamų mokesčiu) 46 proc. , o didesnėms pajamoms taikyti konfiskacinį 57 proc. bendrą tarifą. Už didesnius dividendus, kuriems po „naktinės“ mokesčių reformos jau taikomas padidintas dvigubas apmokestinimas, duoklė padidėtų iki 40 procentų. Tokie išskirtinai aukšti darbo užmokesčio ir pajamų iš kapitalo mokesčiai, būtų geriausias būdas, jei to valdžia siekia, išstumti iš šalies ar į „šešėlį“ darbščiausius tėvynainius ir ypač mobilaus kapitalo pajamas, kurias lengva akumuliuoti ir persiregistravus išsimokėti palankesnėse mokestinėse zonose.
Visišku nesusipratimu derėtų laikyti ir vyriausybės vadovo ketinimą apmokestinti palūkanas už indėlius, kurių finansiniu sunkmečiu Lietuvoje ypač stinga ir kurių po Snoro banko skandalingo likvidavimo per mėnesį dar sumažėjo dešimtadaliu (5,8 milijardais litų).
Didžia dalimi dėl neatsakingos dabartinės valdžios politikos slopinti rinkoje atlyginimus, vartojimą ir užimtumą, per šiuos metus gyventojų skaičius šalyje sumažėjo dar 1,5 procento.
Tačiau konservatorių vardu valdomame krašte skelbiamas naujas karas darbštesniems, kvalifikuotesniems ir turtingesniems piliečiams, lyg nebereikėtų skurdžiau gyvenant skatinti produktyvumą ir darbo motyvaciją, stabdyti pavojingą mąstą įgavusią emigraciją.
Kitos ES valstybės sėkmingai įgyvendino įvairias rinkos gaivinimo ir darbo vietų skatinimo programas. Mūsų valdantieji, artėjant rinkimams, pasišovė apgauti save ir mažiau patyrusius piliečius, žadėdami jiems gyvenimą pagerinti keliant mokesčius ar atiminėjant iš daugiau uždirbančiųjų.