Dauguma politikų, politologų ir politikos apžvalgininkų teigė, kad Prezidentė neturėtų kliudyti laimėjusioms partijoms sudaryti koalicijos ir elgtis pragmatiškai. Pasak jų, Darbo partijos bylą turi toliau nagrinėti teismas, o moralinės atsakomybės klausimų politikams nereikėtų kelti.
Iš tiesų naivu tikėtis, kad įmanoma išrinkti visus politikus, nepažeidžiančius teisės aktų reikalavimų. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia kelti teisinių ir moralinių reikalavimų, susitaikyti su padarytais nusikaltimais.
Galima pasimokyti iš Vakarų šalių patirties
Kaip panašiais atvejais elgiamasi Vakarų šalių partijose.
Į labai panašų juodosios buhalterijos, mokesčių slėpimo istoriją prieš gerą dešimtmetį pateko Vokietijos Krikščionių demokratų partija.
Po pralaimėtų rinkimų 1999 metais išaiškėjo, kad 16 metų valdžioje buvusio Kanclerio Helmuto Kohlio vadovaujama partija nedeklaravo milijonus siekusios paramos. Gautus iš verslininkų pinigus ji pervesdavo į slaptas sąskaitas Šveicarijos bankuose, o vėliau panaudodavo partinei veiklai bei rinkimų kampanijoms.
Prasidėjus tyrimui nustatyta, kad valdžioje buvusius Vokietijos krikščionis demokratus milijonais parėmė didieji Vokietijos koncernai. Skandalą dar labiau pakurstė žinia, kad partija mielai naudojosi ir ginklų gamintojų, suinteresuotų pelningais užsienio užsakymais, nelegaliai pervedamomis sumomis.
Mokesčių inspektoriams ir prokurorams išsiaiškinus, kiek laiko truko nelegalus finansavimas, kiek buvo nuslėpta mokesčių, vokiečių krikščionims demokratams buvo paskirta griežta bausmė: partija turėjo sumokėti beveik 20 milijonų eurų baudą, daugelis partijos vadovų buvo nuteisti.
Vienas iškiliausių Vokietijos ir Europos politikų H. Kohlis atsisakė partijos garbės pirmininko posto. Kalėjimo bausmės jis išvengė tik todėl, kad skandalo tyrėjams detaliai ir nuoširdžiai atskleidė visas žinias apie juodąją buhalteriją (neįvardijo tik, kas mokėjo pinigus).
Kadangi partija privalėjo sumokėti valstybei milžinišką baudą, H. Kohlis paaukojo visas savo gyvenimo santaupas – per 8 milijonus Vokietijos markių. Netekęs ne tik pinigų, bet ir garbės Vokietijos suvienytojas buvo priverstas pasitraukti į politinio ir visuomeninio gyvenimo šešėlį.
Šioje istorijoje reikėtų atkreipti dėmesį į politikų ir partijos lyderių elgesį. Žinoma, nemaža dalis tuo metu partijai vadovavusių žmonių mėgino neigti, ką nors žinoję apie nelegalų finansavimą.
Kita vertus, kilus skandalui, dabartinė Vokietijos kanclerė ir partijos lyderė Angela Merkel paskelbė viešą laišką partijos kolegoms ir piliečiams. Ji be kompromisų pasmerkė nelegalią paramą, juodąją partijos buhalteriją ir tokią partijos finansavimo praktiką.
Didžiausiame Vokietijos dienraštyje „Frankfurter Allgemeine“ išspausdintame straipsnyje A. Merkel pasisakė už tai, kad partija besąlygiškai įvykdytų visus teisėsaugos reikalavimus, pripažintų savo kaltę, pakeistų visus į juodosios buhalterijos skandalą įsivėlusius vadovus. Tik tokiu būdu, pasak A. Merkel, partija gali tikėtis atkurti pasitikėjimą tarp rinkėjų.
Koks nelengvas buvo šis sprendimas A. Merkel pasako faktas, kad šiuo viešu straipsniu būsimoji Kanclerė pasmerkė ir savo politinį mentorių H. Kohlį, kurio dėka ji, nelabai kam žinoma buvusios Rytų Vokietijos mokslininkė, tapo suvienytos Vokietijos ministre.
Po šio viešo atsiribojimo nuo nelegalios partijos finansavimo praktikos, A. Merkel neilgai trukus buvo išrinkta Vokietijos Krikščionių demokratų partijos lydere. O dar po kelerių metų, atkūrus rinkėjų pasitikėjimą, partija laimėjo rinkimus. Vokietijos kanclerė A. Merkel šiuo metu yra viena svarbiausių Europos lyderių, nuo kurių priklauso visos bendrijos ekonomikos ateitis.
Visiems žinomas ir kitas pavyzdys – Italija. Buvusio premjero Silvio Berluskoni nei už „bunga-bunga“ vakarėlius, nei už korupciją partija nepasmerkė. Bet visa Europa lengviau atsikvėpė, kai praradęs politinį ir moralinį autoritetą jis buvo priverstas atsistatydinti. Būdamas Premjeru S. Berluskoni neišėjo iš teismų, bet nuteistas buvo tik prieš kelias savaites.
Kokioje padėtyje šiuo metu yra Italija ir kokioje – Vokietija taip pat visiems gerai žinoma.
Tai tik trumpas ekskursas į Europos partijų istoriją. Priminimas ir pavyzdys tam, kad būtų aiškūs partijų, politikų elgesio vektoriai.
Problema, kad lyderiai neprisipažįsta klydę
Ši istorija primena, kad Darbo partija nėra vienintelė įtariama įsivėlusi į dvigubos buhalterijos, mokesčių slėpimo, nelegalaus partijos finansavimo skandalus.
Kita vertus, pasiremiant kitų brandesnių demokratijų pavyzdžiu būtina kelti klausimus, ar partija pripažino klydusi, ar valstybei buvo atlyginti padaryti nuostoliai, ar partija pakeitė savo vadovus, ar ji atsiprašė rinkėjų, pripažindama, kad pažeidė įstatymus?
Problema ta, kad partija, jos lyderiai niekada nepripažino savo kaltės. Susidaro įspūdis, kad partijos lyderiai visomis įmanomomis priemonėmis vilkina bylą. Partijos laikysena sako, kad ji nemano, jog apgaudinėti valstybę, rinkėjus, ar net pirkti per rinkimus jų balsus yra nenormali, neteisėta praktika.
Todėl diskutuojant apie Prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimą reikėtų kelti klausimą: ar būtų normalu, jei valstybės vadovė užmerktų akis, užsikimštų ausis, su šypsena spaustų ranką teisiamiesiems ir, kaip teigia kai kurie politologai, „netrukdytų laimėjusioms partijoms“?