Tos žmonių grupės nereiktų painioti ar tapatinti su dauguma žemdirbių. Tai ypač turtingos bendrovės, turinčios keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių hektarų žemės ir gaunančios milijonines ES išmokas. Maža to, beveik visos jos be žemės ūkio turi dar ir nemažai papildomų veiklų – trąšų prekyba, technikos nuoma ir servisas, sandėliavimas, maisto produktų prekyba.
Su eiliniu žemdirbiu, kuriuo dangstomasi stumiant panašias pataisas, šie verslininkai turi mažai ką bendro. Dar būtų galima diskutuoti, jei kalbėtume apie mažas įmones – tarkime, iki milijono litų apyvartos 5 proc. pelno, o stambiesiems – kaip ir visiems kitiems verslininkams taikytume 15 proc. mokestį. Tačiau čia dominuoja ne mažųjų, kurių dauguma, interesai, todėl net jei uždirbsi milijardą, valstybė tave parems.
Stambių žemvaldžių niekaip nepavadinsi vargšais, kuriems būtinos valstybės lengvatos. Tačiau valdžios alkis užgožia bet kokią logiką. Šiaip jau be skrupulų karpantys pensijas, bedarbio ar motinystės pašalpas, konservatoriai su gailesčiu žvelgia į „vargšus” milijonierius ar net milijardierius, kuriems valstybės parama tiesiog būtina. PVM lengvatų maistui ar vaistams valdantieji netoleruoja, tačiau stambiems verslininkams pelno negaili.
Nesvarbu, kad biudžetas kiauras kaip rėtis, o skylės kamšomos brangiai skolintais pinigais. Postringauti apie griežtą taupymo politiką mėgstantys konservatoriai, tampa atlaidūs, kai tik susvyruoja jų šiltos kėdės.
Nors šitos valdžios taikomi dvigubi standartai jau turėtų nebestebinti, vis tik šį kartą jie šokiruoja – anot konservatorių, krizę „ištrauks” pensininkai ir bedarbiai, kad tik milijonieriams, nuo kurių priklauso ir šios valdžios egzistencija, užtektų.