Regioninė politika neefektyvi
Gali susidaryti įspūdis, kad valstybė nieko nedaro, kad išlygintų gyvenimo kokybės skirtumus Vilniuje ir mažesniuose miesteliuose. Anaiptol. Turbūt mažai kas yra girdėję, bet Lietuva vykdo regioninę politiką. O tai politikai skiriamos lėšos įspūdingos. 2007-2013 m. į regionus tiesiogiai skirtumams mažinti investuota apie 2,5 mlrd. litų. Greta to, provincijoje buvo investuota į aplinkosaugą, švietimo, sveikatos apsaugos sistemas ir kt. Beveik pusė visos 2007-2013 m. ES paramos – 12,6 mlrd. litų investuota regionuose! Lėšos tiesiog milžiniškos.
Be ES investicijų, dar reiktų pažiūrėti į mokesčių žemėlapį. Pamatytume, kad didžioji dalis mokesčių į valstybės biudžetą atkeliauja iš Lietuvos miestų, pirmiausia Vilniaus ir jo apylinkių (apie 40 proc.), o po perskirstymo centrinė valdžia mokesčius nukreipia ne atgal į miestus, bet į regionus – išmoka pensijas, pašalpas, apmoka moksleivių krepšelius, paremia darželius, finansuoja ligonines, policiją, ugniagesius ir t.t. Dauguma savivaldybių yra visiškai priklausomos nuo centrinės valdžios dotacijų.
Tačiau, nepaisant visų finansinių srautų nukreiptų į provinciją, matome, kad gyventojai provincijoje yra nepatenkinti ir linkę išvažiuoti gyventi kitur. Akmenės ar Ignalinos savivaldybėse mokesčių mokėtojų jau likę tik 20 proc., ir tai dauguma dirba viešosiose institucijose. Ar tai ne regioninės politikos bankrotas?
Svarbiausia tikslai ar procesai?
Galime konstatuoti, kad regioninė politika yra nevykusi. Tai pirmiausia yra dėl to, kad kardinaliai skiriasi gyventojų, pirmiausia jaunimo, ir regioninės politikos biurokratų bei valdžios požiūris kas yra geros sąlygos. Gyventojai prioritetu įvardija gerai apmokamas darbo vietas, o biurokratai ir valdžia mato statybas. Gyventojai nematydami perspektyvos gerai uždirbti išvyksta, o biurokratai sako: „nevykite, mes jums renovuosime butus“.
Vietos politikams ir biurokratams statybos patinka, nes labai greit matosi rezultatas, be to vykdomi ne visada skaidrūs viešieji pirkimai. Be to, statybos sukuria dirbtinį pagyvėjimą. Kol jos vyksta kuriamos darbo vietos (tiesa, menkai apmokamos), mokami mokesčiai, bet kai objektas pastatomas, ekonomika grįžta į buvusį lygį. Objektas dažnai yra nuostolingas, jį reikia išlaikyti iš biudžeto, o sparčiai mažėjant klientų skaičiui, greit reiks išvis uždaryti. Tipinis pavyzdys – renovacija mažuose miesteliuose. Po 5-10 m. labai tikėtina, kad savivaldybės turės gausybę tuščių renovuotų butų kaimuose, kurių niekam nereikia, o renovacijos mokesčius kažkas turės mokėti.
Reikia naujo kurso
Jei apie padėtį regionuose spręstume tik pagal Vidaus reikalų ministerijos tarnautojų ataskaitas, tai turėtume manyti, kad 2007-2013 m. vykdyta regioninė politika puikiai pavyko! Ataskaitose giriamasi kaip puikiai buvo išleisti pinigai!
Jau parengtas naujas 2014-2020 m. planas darbams tęsti. Galime neieškoti: jokių naujovių nėra. Beveik 3 mlrd. litų vėl suplanuota remontams ir statyboms.
Jeigu valdininkai nesuvokia, kokios priemonės paskatintų gyventojus likti gimtajame miestelyje ar kaime, jie to galėtų paklausti pas pačius gyventojus. Atsakymas būtų: „reikia gerai apmokamo darbo“. Taigi reikia tokių priemonių, kurios paskatintų norą kuri darbo vietas būtent provincijoje. Pasinaudojant ES fondais, Lietuvos regionuose turėtume sukurti specifines, išskirtines investavimo ir verslo sąlygas.
Dar didesnė laisvė kurtis startuoliams, dar daugiau priėjimo galimybių prie visų minkštųjų verslo skatinimo priemonių – investicinių fondų, konsultacijų, patalpų nuomos, mentorystės programų ir šių priemonių turi būti daug gausiau negu miestuose. Galbūt verta atleisti ir kompensuoti visus mokesčius verslui, atleisti nuo bet kokių tikrinimų? Sprendimai turi būti radikalūs, nes jeigu toliau tęsim tą patį kursą, nebereikės jokios regionų politikos, nes nebebus regionų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.