K.Masiulis. V.Adamkaus dienoraštis – lietuviškasis „Wikileaks“

Naujausia prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ tapo bestseleriu. Jau pirmą platinimo dieną ją buvo sunku gauti Vilniaus centriniuose knygynuose, kuriuose lankosi politikos, žurnalistikos, akademinio pasaulio elitas. Tačiau kasdien knygos sukeliami atgarsiai ir komentarai skatina knygą pirkti ne tik besidominčius politika, bet ir visus smalsaujančius. Reklamos akcija pavyko puikiai!

Prezidento Adamkaus, kaip rašytojo, talento galėtų pavydėti ir Romualdas Granauskas, ir Marcelijus Martinaitis. Tačiau kokia politinė tokio populiaraus leidinio kaina?

Populiarumas ir garbė

V. Adamkaus knyga turi panašumų į amerikietiškąjį projektą „Wikileaks“. Viešinti viską, pradedant slaptais dokumentais, baigiant tarp keturių akių išsakytais nepasvertais žodžiais ir net paskalomis bei gandais. Daugumai žmonių toks „gandų viešumas“ ir paskalų sklaida patinka, tą įrodo „geltonosios spaudos“ populiarumas. Taigi ši knyga tikėtina kilstels ir V. Adamkaus populiarumo reitingus, tačiau prezidentas, kaip ir „Wikileaks“ pamiršta apie paviešintus žmones, jų išgyvenimus ir teisę į asmeninę, o ne tik į visuomeninę nuomonę.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Atgimimo lyderis europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir daugelis kitų atsisako komentuoti V. Adamkaus knygą. Nes tikriausiai kai jie kalbėjo su V. Adamkumi, jie kalbėjo su juo asmeniškai ir nesitikėjo diktofono kišenėje, ar pokalbio fragmentų viešinimo, su subjektyvia interpretacija. Taigi ar moralu ir garbinga viešinti pokalbius, kurie buvo daromi „tete a tete“? Juo labiau jei tai daro ne kokia kambarinė, bet valstybės autoritetas - prezidentas!

Yra ir vienas didelis skirtumas tarp „Wikileaks“ bei V. Adamkaus dienoraščio. „Wikileaks“ platino visuomenei viską, nieko neiškarpant ir netušuojant, nes ponas Assange‘as, projekto įkūrėjas, nėra politikas ir niekaip asmeniškai nesuinteresuotas. Tuo tarpu V. Adamkus pats aktyviai dalyvauja politikoje. Jo knygoje kai kas selektyviai atskleista, o kas reikia nuslėpta. Vienos pavardės parašytos, kitos ne, vieni dokumentai išviešinti, kiti ne. Ar tokia knyga neturi politinio užtaiso? Pajuodinti vienus politikus, pašviesinti kitus, sukiršinti trečius?

Prezidento atsakomybė

Savo knygoje prezidentas dažnai mini, kad vieną ar kitą veiksmą jis darė siekdamas išlaikyti politinį stabilumą šalyje ir, pirmiausia, galvodamas apie valstybės interesus. Tai pagirtina politiko savybė, tačiau kur ji dingo dabar? Paskleisti gandai apie veikiančius Lietuvos politikus ne tik kelia vietos žurnalistų susidomėjimą, bet nuorašai neabejotinai jau keliauja iš ambasadų į užsienio šalis. Be abejo, ir į Rusiją. Ar viešas „nešvarių baltinių skalbimas“ yra tinkama Lietuvos prezentacija užsienio partneriams, ar tai nėra ginklas mūsų nedraugams? Ypač kai tai daro pats šalies prezidentas. Na, bent niekas neapkaltins Lietuvos, kad šalyje trūksta žodžio laisvės...

V. Adamkaus knyga atskleidė politikos virtuvę, kuri tik fragmentiškai patenka į viešąjį gyvenimą. Slaptos pažymos, ar politikų, pareigūnų nuomonė, ką jie iš tikro galvoja, tik retkarčiais patenka į viešumą. Tokių odiozinių veikėjų, kaip Anicetas Ignotas, išviešinimas yra gera priemonė politikams ir valstybės administracijai apsivalyti. Išskaidrinimas teisėsaugos neefektyvaus ir trumparegiško veikimo yra gera proga galvoti apie pokyčius. Tačiau vis dėlto iš prezidento tauta tikisi realių veiksmų ir nepakantumo korupcijai ar kitoms nedorybėms. Tas pats ponas Ignotas iš valstybės tarnybos buvo pašalintas tik ministru tapus Dainiui Kreiviui, nors prezidentas Adamkus apie jo tamsiuosius darbelius žinojo jau 3 metus.

Šis dienoraštis atnešė į Lietuvą amerikietišką madą rašyti gandų knygas. Prieš dešimtmetį Monica Lewinsky parašė memuarus apie prezidentą Billą Clintoną. Tačiau rimtam politikui verta lygiuotis į solidžius pavyzdžius. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis parašė 6 tomų atsiminimų knygą „Antrasis pasaulinis karas". Už ją buvęs politikos lyderis 1953 metais gavo literatūros Nobelio premiją. Į kokią premiją galėtų pretenduoti V. Adamkaus knyga?