Ar kas nors pasikeitė nuo 2019 metų? Tikiu, kad pasikeitė. Kažin, ar beliko nors viena šeima Lietuvoje, iš kurios nors vienas artimas ar tolimas giminaitis, draugas ar geras pažįstamas nebūtų dėl įvairių aplinkybių išvykęs gyventi svetur. Tikiu, kad atsirado daugiau supratimo ir gal kiek mažiau pavydo. Emigracijos priežastys iš tiesų buvo labai įvairios, bet pripažinkime, kad daugelį sąlygų sukūrė pati valstybė. Šiomis dienomis švenčiame savo narystės Europos Sąjungoje 20-metį. Turbūt daugelis prisimename, kad agitavome už narystę dar ir todėl, kad mūsų jaunimas galėtų be kliūčių keliauti į užsienį, mokytis prestižinėse aukštosiose mokyklose, žodžiu, siekėme, kad atsivertų durys į pasaulį. Viena svarbiausių ir didžiausių Europos Sąjungos vertybių – tai laisvas asmenų judėjimas. Mes to siekėme ir pasiekėme. Žinoma, liūdna, kad daugelis išvykusiųjų taip ir negrįžo, bet kylant gyvenimo lygiui, keičiantis sąlygoms, ir situacija keičiasi iš esmės. Jei stojant į Europos Sąjungą (ES) mūsų gyvenimo lygis nesiekė nė pusės ES vidurkio, tai dabar tą vidurkį jau pasivijome ir tikrai pralenksime.
Prieš kokį dešimtmetį neretai tekdavo girdėti tokius paburbėjimus išvykusiųjų adresu: „išvažiavote, tai ir žinokitės, kodėl jumis turėtume rūpintis.“
Pripažinkime, kad tuose padūsavimuose daugiau pavydo negu kažkokių racionalių argumentų.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir tarp išvykusiųjų visuomet buvo įvairių nuomonių.
Aštuonerius metus dirbdamas užsienio reikalų ministru turėjau progų lankytis visame pasaulyje ir visuomet stengiausi susitikti su mūsų bendruomenės atstovais. Buvo ir tokių, kurie išvykę atsiribojo nuo savo Tėvynės, vengė tarpusavio kontaktų, netgi jautėsi kažkuo įsižeidę, supykę, nenorėjo, o gal apsimetė, kad nenori su Lietuva turėti nieko bendro. Laimei, tokių buvo ir yra absoliuti mažuma. Jiems nereikia nei mūsų paso, nei mūsų pilietybės. Absoliuti dauguma, su kuriais teko susitikti įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, prisipažindavo, kad išvykę, nutolę fiziškai nuo gimtojo krašto, dar labiau jį pamilo ir pasiilgo. Nepaisant užimtumo, darbų, kasdienių rūpesčių vis tiek nori burtis, bendrauti, švęsti lietuviškas šventes, tradicijas, nori, kad jų vaikai mokėtų lietuvių kalbą. Žodžiu, nori jaustis lietuviais visomis prasmėmis. Nori būti Lietuvos piliečiais ir turėti lietuvišką pasą. Kiek teko per gana trumpą laiką patirti – būtent tokia yra Švedijos lietuvių bendruomenė. Ne pernelyg didelė, bet veikli, gyvybinga. Visi didžiuojamės, kad net keturi meno kolektyvai iškovojo teisę dalyvauti Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėje.
Absoliuti dauguma Europos Sąjungos valstybių leidžia savo piliečiams tam tikromis aplinkybėmis turėti ir kitos šalies pilietybę. Draudžia tik penkios iš 27, tarp jų ir Lietuva. Net jei bus pritarta pilietybės išsaugojimo referendumui, tam tikri apribojimai išliks. Konstitucinis įstatymas apibrėš, kokių šalių piliečiams bus leidžiama išsaugoti Lietuvos pilietybę. Tai tik tos valstybės, kurios atitinka europinius ir transatlantinius kriterijus: NATO, Europos Sąjungos valstybės, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narės.
Vis mėginu suprasti argumentus „prieš“. Dažnausiai minimi tokie, kuriems nesunkiai galima rasti kontrargumentų. Tarkime – kur išvykęs Lietuvos pilietis mokės mokesčius? Žinoma, kad mokės ten, kur dirba. Kur tarnaus kariuomenėje? Jei tarnaus kariuomenėje kurioje nors iš NATO ar ES valstybių – antrą kartą tarnauti neturės. Nors suprantama, kad piliečio pareiga savo šalį ginti tuomet, kai jai kyla grėsmė.
Vienintelis kiek svaresnis argumentas ar priekaištas – kad pilietis, gyvendamas svetur, turės teisę dalyvauti mūsų šalies rinkimuose. Kitaip tariant, rinks mums valdžią. Logikos priekaištuose gal ir yra, bet pripažinkime, vadovaudamiesi daugiamete rinkimų patirtimi – ar kada nors mūsų piliečiai buvo patenkinti rinkimų rezultatais? Nebent kitą dieną po rinkimų. Vėliau dažnas net nenorėjo prisipažinti, už ką balsavo. Ilgainiui vis tiek įsivyraudavo nuomonė, kad valdžia yra bloga. Tai gal iš toliau žvelgiant galima bus objektyviau įvertinti? Bent jau pagadinti rezultato tikrai nepavyks.
Suprantu, kad moralizavimas ir patriotizmo skatinimas sunkiai paveiks tuos, kurie turi tvirtą priešingą nuomonę, bet noriu dar kartą pamėginti.
Juk mūsų Lietuvoje jau seniai mažiau negu 3 milijonai. Bent jau kol kas nedidėjam. Tai gal pasakykim pasauliui ir pirmiausia sau, kad mūsų yra bent 4 milijonai? Kad ir kur gyventume, turime vieną vienintelę Tėvynę ir didžiuojamės, kad visi esame jos piliečiai.
***
Linas Linkevičius yra Lietuvos ambasadorius Švedijoje.