Po to ji puolė lenką už pasakytą tiesą, kad lenkai Vilniaus krašte gyveno nuo amžių, kad čia jų gimtinė, protėvių kapai, jų žemė, kuri, deja, dar negrąžinta, nors nuosavybės grąžinimo įstatymas galioja jau 20 metų. I. Degutienė, beje, puikiai žino, kad tai gryna tiesa. Taip pat ji puikiai žino, kad savivaldybėse reikia tvarkyti ūkinius reikalus, o ne politikuoti, kad tarybos nariais galima tapti tik rinkėjų valia, bet vis vien Balakinas ir Tomaševskis yra kalti.
Apmaudu, kad krikščioniškosios partijos atstovė taip iki šiol nesupranta Dievo žodžio „nekaltink, ir nebusi kaltinamas“. O gal Balakinas ir Tomaševskis kalti tik todėl, kad I. Degutienė panorėjo tapti partijos pirmininke. Kaip sako Krylovas, „ėriukas kaltas dėl to, kad vilką valgyt spiria“.
Kaip gi tapti partijos pirmininke? Pirmas žingsnis – įtikti bent jau tautininkų sparnui. Ko gero, greičiausiai galvodama apie partijos pirmininko postą, ji ryžtingai remdavo pasiūlymus dėl lenkų, rusų, baltarusių mokyklų status quo apribojimo. Nepaisydama tautinių mažumų protestų, pageidavimų, prašymų ir net 60 tūkst. surinktų parašų, ji balsavo ir įtikinėjo kitus balsuoti už Švietimo įstatymo naują redakciją. Akivaizdu, kad tai ryškus nuo senų laikų įgytų teisių apribojimas ir tautinės nesantaikos kurstymas.
Norint pasiekti savo tikslus, reikia būtinai apkaltinti silpnesnius, kurie turi gintis ir gina savo teises, taigi kaip sako tas pats Krylovas, „prieš tvirtą silpnam visur visad kaltu būt skirta“. Remiantis ta pačia logika, dėl tautinės nesantaikos kurstymo kaltos tautinės mažumos, o ne skustagalviai nacionalistai, kurie kasmet žygiuoja sostinės gatvėmis su šūkiais „Lietuva lietuviams“, „Juden raus“, „Lietuva be rusų, lenkų“. Šiose eitynėse žygiuoja net Seimo nariai, I. Degutienės šalininkai iš frakcijos, bet kažkodėl ponia Seimo Pirmininkė čia neįžvelgia nesantaikos kurstymo ir tyli.
Visi puikiai žino apie Seimo reitingus dėl naktinių balsavimų, pensijų mažinimo, ir Seimo pirmininkės susirūpinimą tuo. Vis dėlto kelti savo populiarumą o tuo pačiu ir reitingus, puolant kitus politikus ir partijas, yra tiesiog populistiška ir nesąžininga. Būtent, LLRA – regioninė partija, vienijanti savo gretose ir lenkus, ir rusus, ir lietuvius, ir baltarusius, ir kitus Lietuvos piliečius, ne populizmu, o realiais darbais stiprina savo pozicijas. Štai vien per pastaruosius 5 metus Vilniaus rajone buvo pastatyti 4 darželiai, dvi ligoninės, keletas socialinių objektų. Ir vykdydama tokias dideles investicijas, savivaldybė neturi skolų.
LLRA atstovai jau penkias kadencijas, turėdami daugumą Vilniaus krašte, neįsivėlė į jokius korupcinius skandalus, ko negalima pasakyti apie visus ponios pirmininkės bendražygius. Žmonės vertina mūsų atstovų rezultatyvų darbą ir sąžiningą veiklą. Už mus balsuoja vis daugiau rinkėjų, taip pat ir etninių lietuvių. Taigi savo bendrapiliečių puolime galime įžvelgti pavydo jausmą ir konkurencijos baimę. LLRA, beje, ne žodžiais o kasdieniame gyvenime vadovaujasi krikščioniškosiomis vertybėmis, vykdo sąžiningą politiką, vienija o ne skaido žmones.
Įdomu kas bus puolamas tada, kai ponia I. Degutienė panorės tapti prezidente?
Vis dėl to LLRA nariai, kaip krikščionys, sveikina ponią pirmininkę su artėjančiomis Velykomis ir linkėdami kuo geresnės kloties meldžiasi už ponią pirmininkę ir jos sielos būseną.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos spaudos tarnyba