Tada nepaisant sveiko proto, verslo ir žmonių prieštaravimų, tačiau tariamai dėl valstybės gelbėjimo buvo priimtos mokesčių ir akcizų pataisos.
Ateitis parodė, jog daugelis jų nepasiteisino ir palaipsniui buvo pertvarkytos arba siūlomos keisti dabar (lengvatinis PVM tarifas spaudai). Pasirodė, jog matematiškai sudėliotos padidintų mokesčių tikimybės renkant biudžetą nepasitvirtino ir lauktų pajamų neatnešė.
Vienas iš naktinių mokesčių reformos autorių (A.Šemeta) dėl stiprėjančios kritikos turėjo pasitraukti iš finansų ministro pareigų, jo nesėkmingą darbą pridengiant paskyrimu į Briuselį.
Per trejus metus vartotojai ir verslas palengva prisitaikė prie naujos mokesčių sistemos. Tiesa, ne valstybės labui, kadangi realybėje išaugus daugelio prekių ir paslaugų kainoms, žmonės savo poreikius nukreipė į kitų šalių rinkas (Lenkija, Rusija, Baltarusija) arba į kontrabandinius produktus. Beje, jų pasiūla Lietuvoje toliau didėja.
Tačiau praėjus keliems metams, tikrovėje nepasiteisinusį PV mokestį vėl siūloma didinti. Finansų ministrė ir netgi kai kurie ekspertai teigia, jog tai – greičiausias ir neturintis alternatyvų būdas padidinti valstybės biudžeto pajamas.
Atrodo, jog Finansų ministerijoje toliau gyvuoja grynai matematinė logika – padidinsim mokesčio dydį ir gausim daugiau pajamų. Jei taip, tai veikime plačiau. Didinkime PVM ne iki 23, o pvz. iki 33 procentų. Kokių rezultatų pasiektume! Ne tik pensijas, tačiau ir valdininkų algas grąžintume ir dar valstybės biudžetas „su pliusu“ išeitų. Deja, biudžeto pajamų planavimas ir surinkimas negali būti grindžiamas vien matematiniais veiksmais.
Šiame komentare neklausiu p.I.Šimonytės, kodėl per trejus Vyriausybės ir dvejus jos vadovavimo ministerijai metus valstybėje net per nago juodymą nebuvo pasistūmėta visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo link. Kodėl nesiimta mokesčių sistemos pertvarkymo, dalį jų perduodant savivaldybių žiniai ir drauge išvengiant centrinės valdžios perskirstomų mokesčių lėšų švaistūniško naudojimo ypač biudžetinių metų pabaigoje? Šie klausimai tebėra atviri ir neatsakyti.
Apsiribojant tik PVM tolesnio didinimo apsektu finansų ministrei, Vyriausybei ir galiausiai pačiai „Permainų koalicijai“, reikėtų suprasti keletą esminių pasekmių ne valstybės biudžeto, ne verslo ir ne vartotojų naudai.
Pirma, padidintas PVM per keletą mėnesių dar keliais procentais paaugins daugumos paslaugų ir prekių kainas. Vykstant visuotiniam brangimui, tačiau išliekant panašiems darbo užmokesčiams ar simboliškai atstatytoms pensijoms, žmonių perkamoji galia Lietuvoje toliau mažės.
Antra, Vyriausybės siūlomas 50 ar 100 litų minimalios mėnesinės algos padidinimas taps apgailėtinu, kadangi dėl infliacijos dar labiau sumenkus lito vertei, papildoma šimtinė žmogui ar šeimai apčiuopiamos naudos neturės.
Trečia, Lietuvos prekyboje vyraujančios prekių ar paslaugų kainos dar labiau padidės, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis (Lenkija, Rusija, Baltarusija, Latvija). Tad daugelio Lietuvos verslininkų, susijusių su eksporto ir atvykstamojo turizmo sektoriais veiklos apimtys ir pajamos dar labiau sumažės.
Ketvirta, Lietuvos prekių ir paslaugų kainoms dar labiau pakilus, lyginant su kaimyninių šalių rinkomis, Lietuvos vartotojų išlaidos jose toliau didės, o vidaus vartojimas – smuks. Tai reiškia, jog planuojamas PVM surinkimas tiesiog nebus įvykdytas.
Penkta, šis sprendimas toliau skatins ne tik kontrabandos judėjimą, tačiau pačią visuomenės kontrabandinę mąstyseną, kadangi neteisėtai įvežtų, tačiau pigesnių produktų vartojimas taps vis labiau priimtinas.
Šis sąrašas nėra galutinis.
Kiti žmonės į jį galėtų įtraukti kur kas daugiau žalingų pasekmių, kurias padidinus PVM neišvengiamai pajus vartotojai, gamintojai, prekybininkai ir galiausiai – valstybė.
PV mokesčio padidinimu nereikėtų apgaudinėti ir žmonių, kuriems siūloma atkurti pensijas. Jas pakankamai greitai tiesiogiai „ištirpins“ brangesnis vartojimas ir dar sunkiau galą su galu suduriančių jų vaikų nepritekliai.