O. Leiputė. Švietimo sistema – ką daryti?

Mokytojai streikais sugebėjo atkreipti visų – ir valdžios, ir mokinių, jų tėvų ir nesusijusių piliečių dėmesį į švietimo sistemos problemas. Šaunuoliai. Jie turi vienas stipriausių profesinių sąjungų. Linkėčiau, kad ir kitų profesijų darbuotojai tokias turėtų. Mokytojų atlyginimai iš tikrųjų gėdingai maži.

Pasak streikuotojų, mokytojams vieninteliams po krizės neatstatyti atlyginimai. Jie neatstatyti visiems darbuotojams, kuriems darbo užmokestis mokamas iš biudžeto. Tai ir policininkai, ir valstybės tarnautojai, ir kultūros, socialiniai darbuotojai. Vis dėlto švietimo sistemos bėdos – ne vien atlyginimai.

Pagrindinė problema yra sumažėjęs vaikų skaičius darželiuose ir mokyklose. Dėl to mažėja mokytojų darbo krūvis. Didžiosiose savivaldybėse, kur moksleivių skaičius didesnis – mokytojų atlyginimų koeficientai yra didesni. Mažose mokyklose, kur vos užtenka vaikų klasei sukomplektuoti, padėtis įtempta ne tik dėl žemo koeficiento, bet ir nesuformuojamo krūvio. Mokos fondo apimtys riboja galimybę didinti atlyginimus. Mokyklose mažėja klasių, mokytojams bandoma „sukrapštyti“ nors kiek pamokų arba duoti valandų neformaliojo ugdymo būreliuose. Mokytojai, bandydami susirinkti darbo krūvį, ieško pamokų kitose mokyklose, radę bėgioja per dvi ar tris įstaigas, todėl kenčia jų darbo kokybė.

Šiandieninė Švietimo ir mokslo ministerija, „paveldėjusi“ liberalo eksministro G. Steponavičiaus suformuotą visuotinę „krepšelių“ švietimo sistemą, turėjo imtis radikalių sprendimų, tačiau Darbo partijos deleguoti ministrai keitėsi, o sprendimų pasiūlyti nedrįso.

Vyriausybė, mažėjant mokinių skaičiui, nemažino pinigų, stengėsi, kad nebūtų uždarytos kaimiškosios mokyklos. Tačiau pasigendama ir savivaldybių sprendimų. Visi suprantame, kad reikia jungti mokyklas, jeigu jos pustuštės, mažose savivaldybėse sukelti visas institucijas į mokyklos pastatą, optimizuoti išlaikymo, administracijos išlaidas, t. y. ieškoti variantų... Suprantama, kad bendruomenės priešinasi, bet reformos nebūna visiems patogios, reikia kalbėtis ir priimti sprendimus.

Manau, jog būtina galvoti apie mokytojų perkvalifikavimą ir integraciją į darbo rinką. Žiūrėdama žinias girdžiu, kaip Širvintose žmonės piketuoja, kad nebūtų uždaryta mokykla. Tačiau moksleivių joje – tik 100. O kokie atlyginimai ten dirbančių mokytojų? Sprendimas būtų skausmingas, bet išspręstų užsitęsusią ir bręstančią dar skausmingesnę problemą.

Manyčiau, kad iš esmės reikėtų keisti finansavimo tvarką – atsisakyti mokinių krepšelių ir skirti tikslines dotacijas, įvertinti mokyklos reikalingumą tam tikroje teritorijoje, socialinėje aplinkoje. Galbūt derėtų pagalvoti apie klasės krepšelio įdiegimą vietoje mokinių krepšelių. Reikėtų keisti ne tik požiūrį į mokytojų darbą, bet ir darbo organizavimo tvarką.

Galima būtų pagalvoti, kaip didinti nekontaktinių valandų skaičių, nustatyti popamokinį darbą su vaikais, turinčiais mokymosi sunkumų, t. y. konsultuoti individualiai, kad nereikėtų tėvams samdyti brangių korepetitorių. Įvesti etatinį apmokėjimą. Taip pat reikėtų sudaryti sąlygas vaikams būti pedagogų priežiūroje iki 17 valandos. Plėsti neformaliojo ugdymo galimybes. Galbūt vertėtų pagalvoti apie mokyklų valdymo struktūros pakeitimus, t. y. steigti filialus ar skyrius, o mokytojai galėtų būti mobilesni ir pervažiuoti iš vieno mokyklos padalinio į kitą. Galima būtų leisti tokioms mokyklos turėti lankstesnius tvarkaraščius.

Jau 2015 metams buvo numatytos lėšos išeitinėms kompensacijoms norintiems išeiti iš darbo pensinio amžiaus pedagogams, tačiau ne visos savivaldybės pasinaudojo, galbūt pedagogai nežinojo? Ekonomistai skaičiuoja, kad mokytojų atlyginimus būtų galima padidinti bent 40 procentų, jeigu atsilaisvintų mokytojų pensininkų vietos. Tačiau ir čia negalima žiūrėti tik į mokytojų algas. Pensininkai matyt, dirba ne dėl malonumo, o dėl mažų pensijų.

Švietimo sistemoje reikėtų įvertinti ir tokią aplinkybę, kad miestuose pradeda trūkti ikimokyklinio ugdymo pedagogų, tačiau motyvacija pasirinkti šią darbo sritį arba persikvalifikuoti gali atsirasti tik sulyginus atlyginimus.

Vyriausybė jau paskelbė, kad pagal su profsąjungomis derinamą programą pirmiausia ketinama didinti atlyginimus priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo pedagogams – maždaug trečdaliu.

Tikiuosi, kad Vyriausybė su profesinėmis sąjungomis prie derybų stalo susitars ir dėl atlyginimų kėlimo, ir dėl kitų konstruktyvių sprendimų. Mokytojai tikriausiai irgi turi siūlymų, kaip reikėtų reorganizuoti švietimo sistemą, kad nebūtų švaistomos lėšos, o pedagogai galėtų oriai ir kūrybingai dirbti, ugdydami mūsų jaunąją kartą.