Ir tuomet politologai bus teisūs klausdami - kam tokia partija reikalinga, jei jos vienintelis tikslas - laimėti rinkimus?
Gal tuomet geriau tai padaryti gali viešųjų ryšių kompanija ar visuomeninis rinkimų komitetas?
Pabrėždami ir kildindami save iš Sąjūdžio, turėtume neužmiršti, kad jis kilo ne dėl materialinių dalykų, nors tai taip pat buvo svarbu, bet dėl grėsmės nacionaliniam - tautiniam išlikimui.
Čia pravartu prisiminti, kas mus, kaip tautą vienija ir apibrėžia mūsų tapatybę. Atsakymas, manau, vienareikšmiškas – kultūra ir jos dedamosios – kalba, papročiai, istorija ir tradicijos. Nesirūpinsim šia jungtimi – išnyksim.
Prisiminkim, ką po karo kalbėjo komunistų ir stribų vadai : „Kokia graži ta Lietuva, bet kodėl čia tiek daug lietuvių ?“
Atkūrėme ir stipriname valstybę. Tai gal tų grėsmių nebeliko? Gal jos tapo labai nereikšmingomis, niekinėmis?Gal tuomet dabar ir nebūtina susitelkti ?
Ne. Grėsmės neišnyko ir nesumažėjo. Priešingai - jos suintensyvėjo ir įgavo naujas formas.
Ir jos dabar ne tik išorinės, kas akivaizdu pažvelgus į Putino Rusiją. Didžiausias grėsmių smaigalys dabar nukreiptas vidun. Jų uždavinys - sugriauti mūsų vienybę ir tautinę tapatybę, sunaikinti mūsų pasididžiavimą savimi ir savo valstybe.
Kaip žinome - karas laimimas jam dar neprasidėjus. To naujausias pavyzdys - Krymo okupacija. Okupacija be šūvio.
Ir, manau, mūšį viduje mes pralaimime - užleidžiame priešakines pozicijas kovoje dėl savo tapatybės ir vienybės.
To akivaizdus pavyzdys - 2011 m. žymiausios pasaulyje švietimo tyrimų bendrovės PISA (Italija) tyrimų duomenys liudija - paauglių amžiaus grupėje pagal valandų, skirtų gimtajai kalbai mokytis, skaičių esame paskutinėje ( !!! ) , ne priešpaskutinėje, o paskutinėje vietoje pasaulyje !
Dėmesiu gimtajai kalbai mus lenkia ne tik trečiojo pasaulio, bet ir okupuotos šalys. Tai patvirtina ir mūsų šalyje neseniai atlikti tyrimai - mūsų aukštųjų mokyklų absolventų raštingumas - siaubingas. Iš visų mūsų aukštųjų mokyklų absolventų darbų tyrimo paaiškėjo - kad dauguma jų beraščiai su aukštuoju išsilavinimu. Nes vos nežymus nuošimtis jų diplominių darbų galėjo būti įvertintas kalbiniu požiūriu patenkinamai. Absoliučioje daugumoje darbų - akivaizdus gimtosios kalbos nemokėjimas.
Ar tai ne pasekmė mūsų lengva ranka“atiduotų“ liberalams ir kt. vadovauti , kai buvom valdančioji dauguma, Švietimo ir Kultūros ministerijų?
Taip, negalėjom vieni viskam vadovauti dirbdami koalicinėje vyriausybėje, tačiau įtakoti – galėjome.
Ir tai ne savęs menkinimas – anuomet nuveikėme daug iškilių darbų, tačiau dabar pravartu prisiminti tai, ko nepadarėme. Prisiminti tam, kad tai padarytume dabar.
Todėl ne veltui naujasis mūsų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis taip akcentuoja švietimą, iškelia jį į prioritetą.
Tačiau atminkim – švietimas, kad ir labai svarbus, tai tik kultūros dalis, tik tarpininkas tarp mokslo bei kultūros ir visuomenės.
Neturėsime pažangios kultūros bei mokslo - neturės ką visuomenei perduoti ir švietimiečiai.
Mokslu rūpinamės - suprantame jo reikšmę ir žmogui, ir ekonomikai.
Tačiau kultūra - ne. Nesuvokiame, kad ji ne mažiau reikšminga ir žmogui, ir ekonomikai.
Pažvelkime kad ir į mūsų partijos savivaldos rinkimų respublikinę programą – joje nėra nė vieno sakinio apie kultūrą...
O kiek kultūros srities įstatymų ir pataisų per šią kadenciją pasiūlė mūsų partijos atstovai Seime ? Ar turime kuo pasigirti kultūros darbuotojams, kurių atlyginimai net lyginant su ne aukso kalnus uždirbančiais pedagogais – dvigubai mažesni ir grėsmingai priartėjo prie minimumo ?
Čia tiktų dar paklausti : kas formuoja visuomenės nuomonę apie apie mus, kaip partiją?
Atsakymas, manau, visiems aiškus – žiniasklaida. Tačiau žiniasklaida – taip pat kultūros dalis.
Ir visa tai žinodami, ir žinodami, kad be kultūros tiesioginio produkto ir dalyvavimo ekonomikoje - žlugtų visos šalies ekonomika, vis tiek – neskiriame deramo dėmesio kultūrai...
Taip, pasiteisinti galime – šiuo metu nesame valdančioji dauguma. Bet ką byloja mūsų partijos dokumentai ? Ar daug ten dėmesio kultūros politikos klausimams ?
Pagalvokim, ką statytų statybininkai be architektų, ką austų audimo fabrikai be dailininkų, ką siūtų siuvėjai, ką gamintų baldžiai ir visa mūsų šalies lengvoji pramonė be dizainerių?
Ogi - nieko.
Nekalbant jau apie kompiuterines technologijas ir kultūrinį produktą jose.
Ateities ekonomikoje kūrybiškumas ir kultūrinis produktas turės vis didesnę reikšmę.
Tai kodėl investuojam į kultūrą nepakankamai ? Tiksliau - investuojam mažiausiai iš visų sričių.
Ir vėl atsakymas – nesam valdančioji dauguma.
Bet ar darėm tai būdami valdančioji dauguma ?
Pavyzdžiui: krizės piko metais (2010 m.), kuomet kultūros vartojimas buvo ženkliai sumažėjęs, mūsų kultūra sukūrė (tarptautinės ekspertų komisijos paskaičiavimu) apie 1,5 milijardo litų grynojo pelno( visos pajamos viršijo 5,6 milijardo). Taip, pusantro milijardo, ne milijono. Pati atgaudama savo plėtrai mažiausiai iš visų sričių - tik apie 20 % to, ką pati uždirbo - tik 300 milijonų litų.
Kai tuo tarpu kelininkai atgavo 40 %, žemdirbiai - 60 % savo pačių uždirbtų pinigų.
Gal metas, kol nevėlu, keisti požiūrį?
Kultūros nereikia remti - ji ne neįgali ar gyvenanti kitų sąskaita. Jai nereikia nei žemdirbių, nei pramonininkų uždirbtų pinigų.
Tik jei jau sakome, kad esame solidarūs, - grąžinkime kultūrai jos pačios uždirbtus pinigus solidariai. Neapvokime jos.
Atsigręžkime veidu į kultūrą, o tai reiškia – į žmogų, nes čia jo esmė, jo tapatybė, čia ir tautos savasties, tautos savigarbos pamatai.
Tai padaryti seniai ragina ir mūsų remiama šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Padaryti tai būtina visų mūsų labui - mūsų kaip partijos, mūsų kaip žmonių ir mūsų tautos išlikimo vardan.
Todėl reikia kuo skubiau keisti požiūrį į kultūrą, siekti proveržio kultūros finansavime, nes ji ne tik mūsų tapatybės formuotoja, kūrybiškumo ugdytoja , kūrybingos ateities ekonomikos kūrėja, bet ir kovotoja už mūsų , kaip tautos ir valstybės, išlikimą.
Jei jau esame Sąjūdžio idealų tesėjai - tai ir būkime tokiais, nedeklaruokime, o praktiškai investuokime į žmogų, į jo kultūrą. Nes kultūra – tai ir mūsų pasipriešinimas Putino propagandai, kad nepralaimėtume karo (kaip ukrainiečiai Kryme), jam dar neprasidėjus.
Kultūra - tai ir mūsų ginklas, ir mūsų susitelkimo garantas, mūsų kūrybinga ekonomika, kūrybingas žmogus, kuriantis žmogus, kurianti savo viltingą ateitį tauta. Rūpestis kultūra turėtų būti ir mūsų, kaip partijos tikrasis prioritetas, kad netaptume UAB-u ar VŠĮ, konkuruojančia su kita partija- UAB-u ar VŠĮ tik nuolaidomis šildymui...
P.s. Kai buvo parengtas šis tekstas ir iš dalies pasakytas TS-LKD suvažiavime – Seime balsuojant buvo atmesta V.Stundžio ir M.Adomėno inicijuota rezoliucija “Dėl Lietuvos švietimo būklės neatidėliotino parlamentinio tyrimo”.