„Rašykite skundą, tada žiūrėsime“ - išgirdau iš Visuomenės sveikatos centro, Valstybinės akreditavimo tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Valstybinės nemaisto produktų tikrinimo tarnybos ir taip toliau.
Parašiau. Skundą, raštą, užklausimą – viską, ko reikia pagal galiojančias tvarkas. Skaudžiausiai sureagavo apskųstieji. Visiškai natūralu. Tiek laiko institucijų nejudinti jie kažkodėl staiga puolami. Kodėl? Kas slypi už skundo, kokie tikrieji skundiko motyvai? Atleisti direktorių, perimti patalpas? Ar tik piaro? Brausies, matyt, į seimą, kad taip susirūpinai, a? Net viceministrai, seimo nariai viešai svarsto skundiko motyvus: vadovo postas ar įspūdingos patalpos parūpo, a?
Kaip ir jūs, mokykloje nekenčiau skundikų. Mušėm juos po pamokų, įvilioję į tualetą movėm maišus ant galvos. Kaip ir jūs, po mokyklos laikų vis galvodavau kad skundus į institucijas rašo nestabilios psichikos žmonės arba nuobodžiaujantys pensininkai.
Dabar žinau – privalau tapti profesionali skundikė, antraip nieko nebus. Visoje senų žmonių globos sistemoje niekas nepajudės. Sistema apsaugo save kad nejudėtų – tą daro visos sistemos.
Sakysime, jūs turite didelį namą arba kaimo turizmo sodybą. Biznio nėr – kaimo turizmas Lietuvoje tik 3 mėnesius klesti, ir tik savaitgaliais. Stabilių pajamų garantija kiaurus metus kita: senelių globa ir slauga. Jūs kreipiatės į Visuomenės sveikatos centrą, jis pažiūri, kad jūsų namas tikrai stovi, sienos yra, ir išduoda jums higienos pasą slaugai. Neterminuotai. Penkerius artimiausius metus jie net tikrinti jūsų neturi teisės. Po šios paprastos procedūros jūs savo name paguldote į bet kokias lovas 30-50 senelių. 1500 Lt per mėnesį už vieną. Senelius aptarnauti pasiimate savo vaikus ir giminaičius arba ką iš „vietinės faunos“, kaip sakė vienų namų savininkė, ir tiek žinių. Kiek iš tų 1500 Lt/mėn jūs išleidžiate senelio reikmėms – pusę ar trečdalį - jūsų reikalas.
Visuomenės sveikatos centras, išduodamas higienos pasą, nieko iš jūsų neprašė – nei licencijos slaugai, nei pritaikytų patalpų, nei personalo. Išdavęs higienos pasą, jis net nepranešė apie naująją slaugos įstaigą kitai SAM pavaldžiai institucijai –Akreditavimo tarnybai, išduodančiai slaugos licencijas. Kreipiausi į šią tarnybą: taip, sako jie, mums apie privačius slaugos namus duomenų niekas nesiunčia. Jei ten blogai, rašykite mums skundus, bet ne per dažnai ir ne per daug, kokį vieną kitą, nes neturime žmonių, kurie tikrintų. Socialinės apsaugos ministerija apie šią įstaigą irgi nežino, nes ji apskritai nežino, kur ir kiek senelių globos įstaigų yra Lietuvoje.
Per 4 metus aplankė 116, tuo tarpu Valstybės kontrolė rado jų 222, kiti sako Lietuvoje jų yra apie 300, naujausios - soduose prie Kauno. Kas pasižiūrės, kaip ten teikiamos socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos? Kam rašyti užklausimą, kam rašyti skundą? Kiek skundų rašyti, jei bėda – sistemoje? Sakysite, kuo čia dėta valstybė, juk senelius ten nuvežė vaikai, artimieji. O kodėl, kai tėvai skriaudžia savo vaikus, įsitraukia Vaikų teisių apsaugos tarnyba? O jei senelius atvežę vaikai emigracijoje? Jei prasigėrę, jei žiaurūs? Gal Žmogaus teisių priežiūros institutas ką nors gali? Buvau ir pas juos, išgirdau, kad jie nėra gavę finansavimo tokiam projektui vykdyti...
Yra Lietuvoje valstybės institucijos ar ne, ar yra tik armija biurokratų, kuriems viskas „dzin“? Jie nesako tiesiai „man dzin“, jie sako kultūringiau: „teisės aktai nereglamentuoja“ arba „tai tarpžinybinė problema“.
Spalio mėnesį gatvėje patykojus Seimo pirmininkės sutariau su ja aptarti, ką galima padaryti taisant padėtį. Skambindavau į Seimą vos ne kasdien. Po 3 mėnesių p. Degutienė skyrė man ištisas 15 minučių. Iškart supratusi problemos esmę, pažadėjo surengti parlamentinius klausymus, sudaryti tarpžinybinę darbo grupę, kuri problemas imtųsi spręsti sistemiškai. Praėjo dar du mėnesiai. Jokių žinių. Bevaisiai vizitai pas Seimo sveikatos komiteto, socialinių reiklaų komiteto, žmogaus teisų komiteto pirmininkus. O taip, pripažįsta garbieji pirmininkai, viską žinome, problema didelė, reiktų jungtinio komitetų posėdžio. Gal kovą? Bet, ponai, gal anksčiau, juk reikia tik poros valandų jūsų laiko. Juk radote laiko nuvažiuoti į posėdį gerai jūsų vizitui pasirengusioje Vilkpėdės ligoninėje. Juk taip aišku ką reikia daryti: padėti dviem ministerijoms pagaliau susėsti prie vieno stalo ir pavesti joms surašyti vieną normų sąvadą bet kurio pavaldumo senelių globos namams. Paskui numatyti kas ir kaip kontroliuoja kad jo būtų laikomasi. Viskas.
Jau vasario vidurys. Ką gi, tiek laukę dar palauks bejėgiai seneliai privačiuose sodo nameliuose, moteliuose ir kaimo turizmo sodybose suguldyti šonas prie šono, be slaugos personalo, be gydytojo, kartais ir be vandens. Juk mūsų Seimas iškilmingai mini vasario 16-ąją ir intensyviai rengiasi kovo 11-ajai. Palauks, ne tiek laukė, gal kuriam pasiseks ir numirs. Vasaris – mirčių mėnuo.
Nebetrukdysiu aš jūsų, mieli Seimo ir jo komitetų pirmininkai, premjerai ir ministrai. Kam belstis į aklinai užsklęstus vartus tvirtovės, kurioje nuo gyvenimo tvirtai užsibarikadavusi tūno Lietuvos valdžia. Milžiniška, nepajudinama, nesugriaunama Miegančių Draugelių Tvirtovė. Statybos metai- 1990-2012. Ši valdžios tvirtovė - ne savavališka statyba, viskas vyko „pagal galiojančius teisės aktus“, dvidešimt metų mes patys jai nuolankiai nešėm plytas, maišėm cementą ir mūrijom. Ir nesistebėkim dabar kad likom anapus valdžios tvirtovės sienų su savo problemomis, savo pačių artėjančia skurdžia, beteise, beviltiška senatve.
Kam dabar rašyti skundą? Putinui?