Štai keletas faktų, nuo kurių atsispirkime.
Prieš keletą dienų nusižudė (mandagusis diskursas reikalautų naudoti „savu noru pasitraukė iš gyvenimo“ formą – o man nors tu ką neatrodo, kad savižudybė yra kažkas, kas daroma savu noru, veikiau rinkčiausi „štai iki ko žmogų privedė“), taigi, nusižudė pakankamai žinomas trisdešimt penkerių metų vyras. Apibendrinkime: pačiame jėgų žydėjime ir dar toks, kuriam daugelis lyg ir galėjo pavydėti sėkmės - tad ką bedaryti tiems, kas senesni, silpnesni, mažiau pasiekę?
Oficialioji statistika teigia, kad vien šiais metais Lietuvą paliko bene aštuoniasdešimt tūkstančių gyventojų. Gali būti, kad ji teigia ir kiek mažiau, bet kadangi toliau šį klausimą narstysime kaip reikiant, tai dabar dėl to į ginčus nesivelkime. Didelė čia bėda drąsiai šaliai tūkstantis žmonių į vieną ar kitą pusę, ar ne?
Oficialiai skelbiamoje SEB banko „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“ rašoma, kad emigrantai į Tėvynę „įpumpavo“ 4.1 milijardo (!) litų ir tai sudaro apytikriai ketvirtį Lietuvos gyventojų gaunamo į rankas darbo užmokesčio. Darykime prielaidą, kad kiekvienas emigrantas į „prarastąją Tėvynę“ siuntė pusę visų gautų pajamų (už kitą pusę gyveno pats su šeima) – sudėjus tas dvi puses į vieną, gausis jog užsienyje gyvenantys tautiečiai uždirba nebe ketvirtį, o lygiai pusę visų lietuvių į rankas gaunamų pinigų. Nejučia peršasi logiška išvada, kad gal ir emigravusių yra ne mažiau, kaip pusė? O jei dar atsižvelgtume į tai, kad nepilnamečiai ir pensininkai tesudaro nežymią emigrantų dalelę, tai ima aiškėti tikrieji emigracijos mastai ir sudėtis.
Krizės išvakarėse viešojoje erdvėje pasirodydavo žinių, kad visi Lietuvos namų ūkiai, kurie tik galėjo, jau buvo pasiėmę paskolas.
Ką gi visa tai reiškia ir kaip šie faktai vieni su kitais siejasi?
Pabrėžiu, čia nekalbama apie tuos atvejus, kai išvykstama studijų prestižiniame universitete, į kelionę aplink pasaulį ar „iš raskažiaus“ imama ieškoti „anapusinių patirčių“. Kalba eina apie desperatišką mėginimą išlikti (emigracijos atveju) ar savižudybę (tuo kitu). Taigi, tiek vienas, tiek kitas atvejai yra prievartinė reakcija į patiriamą spaudimą, kuris tolesnę egzistenciją ligšiolinėmis sąlygomis daro arba neįmanomą, arba (tegu ir subjektyviai) bevertę.
Tokiomis sąlygomis tenka rinktis bemaž pusei darbingos Lietuvos. Štai čia jau metas atidžiau pažvelgti į emigracijos mastą, tik remiantis ne sausais vieno ar kito departamento skaičiais, o atidžiai pinigų srautus sekančio banko ataskaita. Juk neįtarsime banko „apsirgus“ švelnia žmogiška užuojauta emigrantams ar kokiu karitatyvinės atjautos priepuoliu? Jis tiesiog žiūri, kur likęs sveikesnio kūno gabalas, iš kurio reikia kąsti kitą kąsnį. Ir tas kąsnis akivaizdžiai yra už geografinių Lietuvos ribų. Kaip jau minėjau, pagal tai, kiek pinigų persiunčia emigrantai ir įvertinus, kad dar bent tiek pat jiems reikia pragyventi patiems, tai pusė – PUSĖ – visų Lietuvos piliečių faktiškai gaunamų pinigų.
Vadinasi, irgi maždaug pusė tų, kurie dar turi ryžto rinktis, jau pasirinko faktinę emigraciją, o tai, ar jie užsiregistravo, jog išvyksta – toli gražu nėra teisingas rodiklis, pagal kurį galėtume suvokti savo nukraujavimo mastą. Idant iliuzijų liktų kuo mažiau, paliudysiu, kad jau daugiau nei prieš metus tarp Londono lietuvių be jokių užuolankų buvo įvardijami tokie skaičiai, kaip 250 000 emigrantų vien šiame mieste.
Mano asmenine nuomone, įsivaizduojant legalius ir ne visai visame pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius emigrantus, vienas milijonas išvykusiųjų galėtų būti neblogas orientyras. Tai sudaro apie trečdalį oficialios Lietuvos. Evakuacija tai ar dar ne?
Pridėjus sava ir nevisai mirtimi mirusiuosius bei badmiriaujančius pensininkus žodis „genocidas“ pats savaime ima suktis galvoje. Ar ne todėl, kad norima nepastebėti šio baisaus fakto, ir tautiškumo sąvoka patylomis imama kriminalizuoti? Esą, nacionalizmas – bemaž nusikaltimo rūšis. Kaip sovietmečiu. Tačiau šią jautrią temą palikime netolimai ateičiai.
Na, o kokie gi veiksniai mus taip žudo? Ir kokie jie?
Vienas, be abejo, yra ekonominis. Kaip jau rašyta, absoliuti didžiuma tų, kurie tik galėjo („kvalifikavo“ kalbant bankiniais terminais, t.y. iš jų buvo ką atimti, jei taptų nemokūs), prasiskolino dar iki prasidedant krizei. Kiti turbūt buvo tokie bėdžiai, kad ir prasiskolinti negalėjo. Taigi, dabar bėdžiais tapo praktiškai visi. Nes – skolingi. Skirtumas tik tas, kad prabangiu automobiliu važinėjantis įmonės vadovas skolingas kur kas daugiau, negu žemesnes pareigas einantis jo pavaldinys. Štai ir viskas. Sumažėjus pajamų srautams ar ir visiškai jų netekus, prarandama praktiškai viskas. O tada jau tenka rinktis – emigracija ar ....
Kad taip neatsitiktų, čia pat imama skolintis vėl – tik dabar jau valstybiniu lygmeniu. Didžioji dalis tų naujųjų skolų faktiškai pravalgoma, tik ne viskas tiesiogiai, o finansuojant visokias programas, t.y. per antras rankas. Taip sukuriama iliuzija, kad „krizė praėjo“. O aš sakau, kad ne tik nepraėjo, o tik pagilėjo, nes kartu su paskola reikės mokėti ir palūkanas. Antraip – valstybės bankrotas, o šitą sau gali leisti tik islandai. Matyt, nežinojo, kad „drąsi šalis“ ne jie, o mes. Tačiau valstybės bankrotas – tai teismai jos apsimelavusiems vadovams, o pas mus tuo tarpu net demonstracijų, kurios sukeltų didesnį gyventojų dėmesį, nėra. Na, nebent tai būtų tolerancijos apaštalų paradas. Tačiau tai irgi ne šios dienos tema.
Kitas veiksnys, labai tampriai susijęs su pirmuoju, yra socialinis arba moralinis (kaip kam labiau priimtina vadinti). Reikalas tas, kad ištikus ūkinei nesėkmei, pvz., netekus turto ar užspaudus skoloms, nelaimės ištiktas žmogus tampa ir piktdžiugiškų patyčių objektu. Patyčios paprastai būna tiesiog proporcingos prarastai padėčiai ir turtui. O tai jau nebe tik finansinės bėdos, bet ir rimtesnės akistatos su gyvenimu metas. Dėl ko stengtasi? Ar vertėjo? Kas mano tikrieji draugai? Ar apskritai tokių būta? Ar pats kam nors buvau tikras draugas? Jei prie viso šito prisideda ar paaštrėja kivirčai šeimoje – o tai, sutikime, itin dažnas atvejis – žiūrėk, nejučia iškyla ir klausimas „O kokia gyvenimo prasmė?“ Nuo jo iki sekančio – „Ar dar verta gyventi?“ – visai nebetoli.
Čia nejučia susimąstau, ką reiškia dar vienas viešai skelbiamas skaičius, esą Lietuvoje yra net 80 proc. katalikų. Religija, kuri oficialiai moko atjautos ir gailesčio, o absoliuti dauguma ją išpažįstančių (kaip kitaip tuos procentus įvardinti?) gyvena visiško abejingumo jų vargui ir patiriamoms nesėkmės sąlygomis?
Arba mes tik apsimetame, kad Bažnyčios mokslas mums kažką reiškia, o tas skaičius – tik dar viena statistinė fikcija tarp daugelio kitų, arba pati krikščionybė savo giluminėje esmėje anaiptol nemoko nei gėrio, nei artimo meilės. Juk kaip bežiūrėtume, gautas faktinis (skirtingai nuo oficialiai skelbiamo) rezultatas ir rodo, ko iš tikrųjų buvo siekta ir pasiekta. Paradoksalu, bet toje pačioje Biblijoje sakoma, jog „medį iš vaisių pažinsi“.
Štai šie du veiksniai, vienas kitą sustiprindami, ir naikina mus efektyviai ir be jokio gailesčio. Bankai, tie medžiaginės gyvenimo dalies faktiniai savininkai, širdies neturi ir dėl to jų nė neverta kaltinti – nes tai šalto, bežadžio ir labai negailestingo proto padarinys. Tuo tarpu gailestį, atjautą ir artimo meilę mes nejučia išbarstėme istorijos šalikelėse, iš kur ją nėra paprasta susirankioti, juolab, kad mūsų sąmonė ir toliau bombarduojama visais įmanomais būdais. Tačiau stengtis ir mėginti vis dėl to verta, nes kitaip tik laiko klausimas, kada liksime – ir tai geriausiu atveju – tik blunkantis įrašas visokių sąjungų ir unijų sudarymo sutartyse...