Sostinę valdantys politikai, pasirodo, yra ne tik nuoširdžiai miestiečių interesais besirūpinantys politikai, bet ir stambūs kelių įmonių akcininkai. O šios įmonės kasmet moka į miesto biudžetą dideles sumas nekilnojamojo turto mokesčio. Būtent šio mokesčio sumažinto tarifo priėmimu ir buvo pasirūpinta. Akivaizdu, kad balsuodami dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo politikai veikė interesų konflikto situacijoje ir negalėjo, o gal ir nenorėjo, išlikti objektyvūs ir nešališki, kaip to reikalauja įstatymas.
Kaip ir reikėjo tikėtis, A.Zuoko reakcija į jo atžvilgiu nepalankų sprendimą buvo viską pašiepianti ir ignoruojanti. Neva pati komisija politizuota, jis su kolega gelbėjo miesto biudžetą, o kalbėti apie kažkokį savų interesų propagavimą net nusikalstama.
Ką gi, teisinio nihilizmo dominavimas A.Zuoko politinėje veikloje gerai žinomas. A.Zuokas, kaip politikas, ignoravo 2008 m. teismo nuosprendį, kuriuo buvo pripažintas padaręs nusikaltimą. Vilniaus miesto tarybos posėdžiuose taip pat ne kartą teko išgirsti iš A.Zuoko, kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai ar prezidentės sprendimai yra neprotingi ir dėl to jų galima visiškai nepaisyti.
Visai kitaip A. Zuokas elgiasi, kai svarstomi su „City Service“ ar „Vilniaus energija“ susiję klausimai. Tada aiškinama, kad sudarytų sutarčių reikia laikytis, jų nutraukti nevalia, o jei prašo sutikimo perleisti akcijas – vykdyti prašymą būtina nedelsiant. Štai tokios sutartys tada tampa aukščiausiu įstatymu ir neginčijamo gėrio objektu.
Visa ši viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo istorija tik patvirtina, kad A. Zuokas – nepasikeitė. Taip – iš klaidų pasimokyta, viešieji mero ryšiai ir įvaizdis žiniasklaidoje atrodo nepriekaištingai. Bet savo, savo aplinkos ir visiems gerai žinomos verslo grupuotės interesai – vis dar svarbiausias mero A.Zuoko veiklos prioritetas.