„Svarbiausias strategijos prioritetas yra viešojo suvokimo didinimas. Turi atsirasti supratimas apie sporto judėjimo reikšmę ir visuomenėje, ir politinėse institucijose”, – teigė darbo grupės, ruošusios strategiją, vadovas Gintautas Babravičius.
„Sportas“ praėjusią savaitę rašė apie strategijos priėmimo ir įgyvendinimo procese galinčius iškilti sunkumus. Tai, kaip juos išspręsti, pirmiausia turėtų rūpėti ne sporto visuomenei, o kai kurių strategijos eilučių autoriams, pasistengusiems dokumente „legalizuoti“ tam tikrų verslo sričių finansinius lūkesčius.
Pirmoji iš visų šalies sporto organizacijų ir žiniasklaidos priemonių po strategijos pristatymo Vyriausybėje dokumentą pasveikino Lietuvos futbolo federacija (LFF), savo internetinėje svetainėje paskelbusi optimizmo kupiną LFF prezidento Liutauro Varanavičiaus komentarą apie dokumento naudą sporto sistemai.
Kodėl nevyriausybinę organizaciją taip sujaudino valstybinis teisės aktas, iki savo įsigaliojimo dar turėsiantis perkopti Vyriausybės ir Seimo barjerus? Į praėjusių metų liepą premjero Gedimino Kirkilo potvarkiu sudarytą darbo grupę buvo įtraukti vienuolikos organizacijų ir valstybės institucijų atstovai, gavę užduotį sukurti strategiją. Tačiau jau pats dokumento rengimo procesas parodė, kad keisti požiūrį į sportą Lietuvoje išties būtina.
Nemaža dalis darbo grupės narių buvo „popieriniai“ – posėdžiuose beveik nesilankė į darbo grupę įtraukti Krašto apsaugos, Ūkio, Švietimo ir mokslo, Finansų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų sekretoriai, nepasivarginę į strategijos projekto svarstymus siųsti ir žemesnio rango darbuotojų, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinis sekretorius Vytautas Zubernis vietoj savęs delegavo LTOK olimpinių programų direktoriaus pavaduotoją Algimantą Gudiškį, pro pirštus į strategiją pažiūrėjo ir Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas, taip pat retai užsukdavęs į posėdžius.
Nieko keista, kad darbo grupėje solidžias pozicijas turėjo būtent LFF atstovai – strategijos ruošimui vadovavęs visuomeninis ministro pirmininko konsultantas Gintautas Babravičius yra LFF viceprezidentas, savo pasiūlymus, anot darbo grupės narių, aktyviai reiškė ir darbo grupei priklausęs LFF vadovas L. Varanavičius. Keisčiau atrodo tai, kad strategijos rengimą konsultavusiai bendrovei „Ateities centras“ už šias paslaugas buvo sumokėta... iš tos pačios LFF kasos.
Ko nežinojo G. Babravičius?
Strategiją ruošusios darbo grupės vadovas G. Babravičius dievagojosi, kad „techninius rašymo darbus“ atlikęs bendrovės „Ateities centras“ direktorius Gintaras Songaila darė tai už ačiū.
„Strategija buvo paregta visuomeniniais pagrindais, man nėra žinoma, kad biudžete buvo skirta tam pinigų”, – tikino G. Babravičius. Tai – tik dalis tiesos. Praeityje ne vienos valstybinės strategijos rengimą konsultavęs G. Songaila už savo darbą lėšų iš valstybės biudžeto iš tiesų negavo. Smalsu – vienu geriausių šios srities specialistu vadinamas G. Songaila pasijuto tiek socialiai atsakingas ir mylintis sportą, kad pradėjo dirbti už dyką? Pats G. Songaila išsklaidė tokias fantazijas, patvirtindamas, kad strategiją ruošė pagal sutartį su LFF.
„Ateities centras“ turėjo sutartį su federacija, negaliu pasakyti, kad dirbome visuomeniniais pagrindais. Šiokias tokias lėšas aš už tą darbą gavau. Tai buvo viena iš mūsų bendradarbiavimo su futbolo federacija temų, taip pat dėl futbolo strategijos, dėl kitų dalykų. Bendradarbiaujam jau gal kokį pusę metų, nuo vasaros. Galima sakyti, kad „Ateities centras“ uždirbo šiek tiek už strategijos rengimą“, – kalbėjo G. Songaila.
Kad LFF samdo „Ateities centrą“, pripažino ir L. Varanavičius. LFF prezidentas iš pradžių teigė, kad G. Songailos bendrovės konsultacinė pagalba buvo reikalinga ruošiant LFF strateginį planą. Tačiau paklausus, ar „Ateities centras“ gavo atlygį iš federacijos ir už suteiktas paslaugas rengiant valstybinę sporto plėtros strategiją, L. Varanavičiui teko patvirtinti ir tai.
„Gavo, nes valstybė nepajėgia susimokėti už valstybinės strategijos paruošimą. Jeigu niekas nesugeba paruošti, nematau nieko bloga, kad federacija investavo lėšas į daiktą, kuris šiandien yra geriausiai paruošta strategija. Jeigu kalbėsime apie esmę, tai galima pakalbėti apie pačią strategiją, o jeigu jūs norite kalbėti šiaip apie „beleką“, galim toliau tęsti ta tema“, – lyg nervinosi LFF vadovas.
L. Varanavičius taip pat teigė, kad pinigai „Ateities centrui“ buvo sumokėti „tikrai ne iš valstybės lėšų“. Anot jo, valstybės asignavimai sudaro tik apie 5 proc. federacijos biudžeto.
„Atsibodo klausytis visų teoretikų mąstymų apie tai, kaip valstybė „padarys“ sportą Lietuvoje. Tai neįmanoma, nė vienoj šaly to nėra, ir tik privačios investicijos sporte gali padaryti kažkokių pasikeitimų. Jeigu to nepripažinsim, galim ir toliau užsimerkti ir vaidinti įkišę galvas į smėlį“, – sprendimą iš visuomeninės organizacijos biudžeto apmokėti konsultantų, rengusių nacionalinę strategiją, kurioje kalbama apie mokestines lengvatas privačiam kapitalui, paslaugas aiškino LFF prezidentas.
Kuo toliau, tuo labiau prarandantis savitvardą L. Varanavičius pokalbio pabaigoje pasiūlė dėl papildomos informacijos „skambinti savo užsakovui“. Paklaustas, ką įsivaizduoja juo esant, LFF vadovas tiesiai neatsakė ir netrukus padėjo telefono ragelį, taip ir nesužinojęs, kad „užsakovu“ yra ta pati visuomenė, kuriai LFF atstovai skelbiasi parengę strategiją.
Konsultacinė painiava
Daugelio Seimo ar Vyriausybės sudarytų darbo grupių, rengusių įvairius teisės aktus ir plėtros planus, veikloje dalyvavęs G. Songaila kai kurių sporto plėtros strategiją ruošusios darbo grupės narių neformaliai yra vadinamas pagrindiniu dokumento teksto autoriumi. Pats G. Songaila su tokiu apibūdinimu nenorėjo sutikti, nors pripažino teikęs ir savo pasiūlymų.
„Buvau konsultantas: surašiau tekstą, pats teikdavau siūlymus. Taip per kelis mėnesius tas tekstas ir buvo sukurtas. Gal jūs per daug sureikšminate mano vaidmenį“, – sakė G. Songaila.
Tuo tarpu kiti darbo grupės nariai prisipažino nustebę, kai sužinojo, kad G. Babravičius strategijos rengimo konsultantu pasirinko iki šiol mažai bendro su sporto pasauliu turėjusį G. Songailą.
„Aš irgi buvau nustebęs, kad ne sporto žmogus ateina kurti strategijos. Gal personalijas ir buvo galima padėlioti truputį kitaip“, – kalbėjo LTOK atstovas A. Gudiškis. Netiesiogiai susirūpinimą pagrindiniais strategijos kūrėjais išreiškė ir pačiam dokumentui pagyrų negailėjęs Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Algirdas Raslanas.
„Tikėjausi, kad strategija bus blogesnė – man atrodė, kad darbo grupės vadovai nebus pajėgūs pažvelgti plačiau“, – sakė KKSD vadovas.
Mediko išsilavinimą turintis G. Songaila praeityje septynerius metus dirbo Baltijos televizijos generaliniu direktoriumi, o pastaruoju metu buvo Lietuvos tautininkų sąjungos, neseniai prisijungusios prie konservatorių partijos, pirmininku.
G. Babravičius teigė, kad pasirinkti savo padėjėju būtent G. Songailą jį paskatino aukšta šio specialisto kvalifikacija bei sena jų pažintis. „Dirbau su juo ruošiant informacinės visuomenės plėtros strategiją. Songailą labai gerai pažįstu keliolika metų nuo tada, kai mes steigėme „Radiocentrą”, o jis – BTV”, – sakė vienas „Radiocentro” stoties įkūrėjų.
„Jis darė techninį rašytojo darbą, buvo turinio kaupėjas, pasiūlymų teikėjas. Kada yra kolektyvinė autorystė, būtų sunku atskirti, kur kieno idėjos yra. Jo darbas buvo techninis – išnagrinėti užsienio patirtį, egzistuojančius dokumentus ir pateikti projektą”, – apie G. Songailos funkcijas rengiant strategiją kalbėjo G. Babravičius.
Paklaustas, ar nebūtų logiškiau, jei strategijos paruošiamąjį darbą būtų konsultavęs didesnę patirtį sporto srityje turintis žmogus, darbo grupės vadovas atsakė, kad esą priešingai.
„Didžiausia bėda, kada medikai rašo įstatymus medikams, o sportininkai – sportininkams. Toje pačioje sferoje esantys žmonės, kaip taisyklė, į teisinius aktus sudeda konservatyvius, sustabarėjusius sprendimus. Strategija yra politinis dokumentas, todėl sporto išmanymas yra pageidautina, bet nebūtina sąlyga. Aš lygiai taip pat neturiu daug bendro su formaliomis sporto institucijomis”, – aiškino G. Babravičius.
Už lengvatų – verslo ausys
Valstybinės kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos idėja kilo po praėjusiais metais Seime vykusios konferencijos apie sporto politiką ir problematiką. Nors darbo grupė, kuri ruošė strategijos projektą, buvo sudaryta liepos viduryje, dėl vasaros atostogų realiai dirbti ji pradėjo rugsėjį. Pasak G. Babravičiaus, strategijos galutinis tekstas buvo parengtas jau gruodį, tačiau dėl švenčių periodo ir didelio Vyriausybės užimtumo sausį, ministrų kabinetui strategija buvo pristatyta tik praėjusį mėnesį.
Be kitų priemonių pasiekti strategijos tikslams, nustatytiems iki 2020 m., dokumente numatomi ir įvairūs privataus bei viešojo sektorių bendradarbiavimo skatinimo būdai, siūloma taikyti mokestines lengvatas privatiems investuotojams.
Pastaroji strategijos dalis, atsižvelgiant į LFF įtaką sudarant dokumentą, daliai sporto visuomenės žmonių kelia įtarimų dėl paslėptos naudos verslui.
LFF, kurios vadovas L. Varanavičius yra „Ūkio banko“ stebėtojų tarybos pirmininkas, yra glaudžiai siejama su šio banko finansine grupe. Tuo tarpu „Ūkio banko“ savininkas Vladimiras Romanovas kelis pastaruosius metus nesėkmingai bandė realizuoti teritorijų Kaune ir Vilniuje plėtros projektus, kuriuose numatomos naujų stadionų statybos.
Valstybinėje strategijoje siūloma verslininkus, investuojančius į sporto infrastruktūrą, atleisti nuo žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių, taip pat užtikrinti lengvatinę žemės sklypų skyrimo sporto bazių statyboms tvarką.
Paklaustas, ar strategija nesiekiama užtikrinti verslo grupės interesų prisidengiant nacionalinės strategijos vardu, G. Babravičius gynėsi galimo viešų ir privačių interesų konflikto, argumentuodamas tuo, kad strategijos rengimo laikotarpiu neužėmė LFF viceprezidento pareigų. Į šį postą, kurį dabartinis Vilniaus savivaldybės tarybos narys pirmąsyk užėmė, kai LFF vadovu tapo L. Varanavičius, G. Babravičius sugrįžo sausio viduryje.
„Jokių tiesioginių ryšių su „Ūkio banku” neturiu. Pastaruosius metus pusantrų buvau tik federacijos vykdomojo komiteto narys”, – aiškino G. Babravičius.
Tačiau sporto kuluaruose puse lūpų kalbama ir apie šiame federacijos organe klestintį LFF aukščiausių vadovų diktatą. Rudenį iš LFF vykdomojo komiteto pasitraukęs KKSD gen. direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas teigė, kad komitetas paprastai be didelių diskusijų pritardavo LFF vadovų mintims. „Daug kas, gal iš baimės, kad prieš juos nebūtų taikomos kokios nors sankcijos, balsuodavo taip, kaip pasakydavo prezidentas“, – sakė R. Vaiginas.
Lobizmas ar veržimasis pro duris?
„Sporto“ kalbinti šalies sporto vadovai tvirtino strategijoje pastebėję galimą verslo grupių siekį teisiškai įtvirtinti savo interesus, tačiau buvo linkę vertinti tai kaip normalią lobistinę veiklą. A. Salamakinas aiškino, kad, pasiekusi Seimą, strategija dar bus atidžiai analizuojama jo vadovaujamoje jaunimo ir sporto reikalų komisijoje.
„Strategijoje šitas (interesai – red. past.) matosi. Matyti, kad pridėta verslo atstovų ranka, bet aš nesibaidau tokių dalykų. Jeigu verslas investuos į sportą, tai yra tik sveikintina. Verslininkų bijoti nereikia, bet visuomet politikams tuos interesus reikia suderinti, kad iš to naudos turėtų visi“, – teigė A. Salamakinas.
Panašiai kalbėjo ir A. Gudiškis: „Strategija yra labai abstrakti, tik bendros tezės. Kada bus sudaromi įgyvendinimo priemonių planai, programos, tada jau bus galima kelti klausimą, jei pasirodys vienos pusės interesai“.
Beje, siūlymą atleisti nuo žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių sporto objektus Seimui prieš pusantrų metų jau buvo pateikęs A. Salamakinas. Tačiau šios įstatymų pataisos parlamente įstrigo – anksčiau jas svarstęs Biudžeto ir finansų komitetas pataisas atmetė, nors, Seimo sprendimu, vėliau jos buvo grąžintos ir bus iš naujo svarstomos Švietimo, mokslo ir kultūros komitete.
Priešingai nei naujojoje strategijoje, šiose pataisose siūloma nuo dalies mokesčių atleisti visas sporto bazes, nežiūrint į jų priklausomybę, kai strategijoje siekiama suteikti lengvatas tik privataus kapitalo objektams. Kalbama, kad įsigaliojusi strategija galėtų pagreitinti šių įstatymų pataisų priėmimą.
Reikalauja palankių sąlygų verslui
Strategijos tekste nesunku pastebėti ir daugiau iš kai kurių jo dalių „kyšančių ausų“. Dokumente siūloma formuoti vadinamąjį „socialinį bilietą“, skiriant valstybės kompensacijas už panaudotas sveikatingumo paslaugas bei taikant PVM lengvatas įstaigoms, perkančioms savo darbuotojams sportavimo paslaugas.
Kalbama, kad šių pasiūlymų autorius yra darbo grupėje dalyvavęs Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis, valdantis bendrovę „Neo Aljansas“, kuriai priklauso sveikatingumo klubų „Impuls“ tinklas.
R. Kveselaitis pripažino siūlęs įtraukti punktus dėl socialinio bilieto formavimo į strategiją. „Valstybės biudžeto perspektyvos artimiausiems dešimčiai metų yra niūrios – euro įvedimas, elektros brangimas. Socialinėms reikmėms pinigų visai nebeliks. Šiandien pinigų turi tik privatus kapitalas. O jam su tokia mokestine baze, kokia yra dabar, investuoti yra visai neįdomu. Visi sporto objektai dirba nuostolingai. „Impuls“ tinklas taip pat. Sustabdėme visus savo projektus statyti naujus centrus, nes tai neapsimoka“, – tikino R. Kveselaitis.
Beje, prieš keletą savaičių vykusiame LSFS suvažiavime nauja sąjungos nare buvo patvirtinta Lietuvos futbolo federacija.
Paklaustas, kaip vertina tokius siūlymus, A. Raslanas tikino nieko blogo čia neįžiūrys. „Kiek per nepriklausomybės laikotarpį susikūrė privačių kortų – visi bankrutavo. Problema yra. „Impuls“ sistema per savo klientų gausą išsilaiko, bet tai nėra didelis verslas. Daliai žmonių tokios paslaugos yra per brangios. Reikia ieškoti palankių sąlygų. Mums reikia didinti tokių paslaugų teikėjų skaičių, kad atsirastų konkurencija, tada ir kainos pradės kristi. Idėja gera, nesiečiau jos su vienu interesu“, – aiškino A. Raslanas, kuris lygiai prieš metus viešai abejojo, ar valstybė yra pajėgi prisiimti naštą dėl nesurinktų mokesčių suteikus privatiems investuotojams mokestinių lengvatų (2007 m. „Sportas“ Nr. 7). Tiesa, panašių nuolaidų legalizavimą apsunkina praėjusių metų pabaigoje priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas, ribojantis mokesčių lengvatų skyrimo galimybę.
Strategijoje numatomą mokesčių apkarpymą gynęs G. Babravičius tvirtino, kad tik panašūs sprendimai gali platesniu mastu išjudinti sporto plėtrą. „Tai normalus, civilizuotas viešojo ir privataus kapitalo bendradarbiavimo būdas. Lietuvoje tai kažkodėl suvokiama iškreiptai”, – teigė G. Babravičius.
Paklaustas, kaip iš Liberalų ir centro sąjungos, kuriai priklauso, pozicijų vertina lietuviškai civilizuotus verslo ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo ypatumus pastaruoju metu labiausiai eskaluojamame atominę elektrinę turinčio statyti nacionalinio investuotojo projekte, G. Babravičius atsakė, kad viskas priklauso nuo politikų.
„Problema yra mūsų stereotipuose. Privatus ir viešas bendradarbiavimas visada yra gerai, o kad viešojo intereso atstovai – politikai – labai dažnai neįvykdo savo pareigų ir nesugeba jo apginti, yra kitas dalykas. Natūralu, kad privatininkai siekia pelno – blogas ne bendradarbiavimo principas, o konkretūs politikai”, – teigė G. Babravičius. Tuo pačiu tarsi siūlydamas politikams atsižvelgti ir į viešąjį interesą sprendžiant sporto strategijos ateitį.
