Jis ne kartą valstybės vadovus yra informavęs, kad sporto objektų srityje Lietuva jau atsilieka ne tik nuo baltarusių, bet ir nuo kaimynų latvių bei estų. Kai Lietuvos sportininkai 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje iškovojo penkis medalius, o bendras medalių skaičius, įskaitant krepšininkų, pasiekė 17, minėtos šalys, pasak A. Poviliūno, mus paėmė pavyzdžiu. Šios šalys nuo 2000 m. smarkiai pažengė į priekį.
„Mes pagalvojome, kad jau viską pasiekę, viską turime, viskas eina kaip iš pypkės. Toli graži taip nėra. Rezultatai nėra nuo Dievo duoti. Tai mūsų trenerių, sportininkų, funkcionierių nuopelnas. Savotiškas paradoksas, kai tokie puikūs rezultatai, o neturime kur treniruotis“, - kalbėjo A. Poviliūnas.
Pasak jo, neturime ne tik stadiono, bet ir baseinų – gėda, kur plaukioja mūsų sportininkai. Nėra kur treniruotis pasaulio čempionams penkiakovininkams.
„Kaip būna pasiekiamos pergalės, sakoma, kokie mūsų sportininkai ambasadoriai, patys geriausi ir panašiai. Kai reikia sportui padėti, tada paskutinėje vietoje“, - sakė LTOK vadovas, pridūręs, kad nežino kitos stadiono neturinčios sostinės. Pasak jo, į stadioną atkreipiamas dėmesys tik tada, kai kas nors atvažiavęs iš užsienio pasako negražių žodžių.
Pašnekovas priminė, kad Lietuvoje sporto finansavimas dukart-triskart mažesnis nei Latvijoje ir Estijoje. Šioje situacijoje didžiausias paradoksas, kad realiai Lietuvos sporto rezultatai yra pakankamai aukšti.
A. Poviliūnas atkreipia dėmesį, jog išlikus tokiam požiūriui į sportą, greitai rezultatų nebeturėsime. „Tai parodys realų Vyriausybės ir Seimo požiūrį į sportą“, - reziumavo A. Poviliūnas, paklaustas, kas bus, jei stadiono statyba vėl bus atidėta.
DELFI primena, kad Seime svarstomas nutarimo projektas, kuriuo siūloma mokytojams atlyginimus kelti paimant Nacionalinio stadiono statybai reikalingus pinigus. Šiuo metu stadiono statybos, nesulaukiant pinigų iš Vyriausybės, nutrūkusios. Ir toliau nesulaukiant reikalingų lėšų, stadioną gali tekti užkonservuoti.