Giliukas mūsų gyvenime atsirado jau tada, kai dar pati to nežinojo. Jau kurį laiką su Laurynu vis peržiūrėdavome „Tautmilės“ prieglaudos tinklapį ir pasvajodavome apie bičiulį iš prieglaudos. Bet vis atsirasdavo priežasčių, kodėl reikėtų atidėti sprendimą priimti naują šeimos narį – tai kraustomės, tai kelionė artėja. Kol spalio mėnesį neužtikome trijų mažylių, atkeliavusių į prieglaudėlę, nuotraukų...
Kaip paskui paaiškėjo, tai buvo vilkiukės, jau šešerius metus Santariškėse besiblaškančios damos vaikai (mama, beje, netrukus irgi buvo pagauta ir, mūsų žiniomis, dabar labai sėkmingai gyvena naujoje šeimoje.) Pamilome (ir pavadinome) Gilę, matę tik nuotrauką, ir suskubome susipažinti. Prieglaudoje sužinojome, kad viena iš mažylių serga, ir kitos yra karantinuojamos, todėl kol kas teks palaukti, kol galėsime jas vežtis namo. Tądien galėjome tik išeiti į lauką pabendrauti. Juokinga ir išdykusi ji mums pasirodė iš pat pradžių ir jau tada suteikė vitamino C dozę visai savaitei.
Pagaliau atėjo diena, kai sulaukėme skambučio, kad galime atvažiuoti pasiimti Gilės. Oi, kelionė namo mums visiems kainavo daug streso. Baimės pilnomis akimis ir patyrę kelias kitas „nelaimes“ pagaliau atsidūrėme namuose ir... Viskas tapo aišku ir paprasta. Guoliukas buvo įvertintas teigiamai, dubenėliai – apžiūrėti ir patvirtinti, žaisliukai apuostyti. Prasidėjo mūsų trijų naujas gyvenimas. Buvo laukas, maistas, žaidimai, mokymai, barimai, išvartytos gėlės, sudraskyti laidai ir kitos linksmybės, bet nė akimirką nesigailėjome dėl savo sprendimo.
Gilė yra be galo prieraiši ir baikšti kalytė. Tik dabar kasdien kartu keliaudama į darbą ir nuolat besilankydama ir bendraudama su draugais ji po truputį atsikrato baimės pančių. Nežinome, ar tai paveldėta iš mamos, kurios galinės kojos nuolat tirtėjo, ar pirmieji gyvenimo mėnesiai tokį charakterį suformavo, bet dabar visas pasaulis jau atrodo daug šviesesnis ir linksmesnis, o žmonės, su kuriais susiduria, – geri.
Mus Gilė beprotiškai myli, visada ir visur turi būti kartu. Blogiausias dalykas namuose nutinka, jei mes su Laurynu išeiname į skirtingus kambarius. Giliukė laksto pirmyn ir atgal vis tikrindama, ar kuris nedingo, o labiausiai mėgsta įsitaisyti tarp mūsų. Bet kokia kaina. Nesvarbu, ar vietos yra, ar nėra – ji jos randa.
Šitaip mes ir gyvename. Spėjome persirgti baisiuoju hepatitu, įsipjauti kojytę ir išsigydyti skrandžio skaudulį, todėl kartais vadiname Gilę bėdele, bet mylime visi vieni kitus be galo, be krašto.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.