Kaip ir nemaža dalis gyvūnų prieglaudų „gyventojų“, Grafas į „Lesę“ pateko sužeistas. Jį, nublokštą automobilio, šalikelėje rado vaikai, paskambinę numeriu 112, o vėliau atvykusiai savanorei rodydami kelią pasakojo, kad šuo nėra didelis, sakė: „na, toks mažiukas“.

Maždaug metų amžiaus, beveik 30 kilogramų sveriantis meilūnas taip ir buvo pakrikštytas – Mažyliu. Vėliau jo laukė operacija (dabar vis dar nešiojasi porą metalinių plokštelių ir varžtukų savyje, bet džiaugtis gyvenimu jam tai netrukdo) ir vienas mėnuo prieglaudoje, belaukiant manęs.

Nors iš tiesų pati visada tikėjau, kad auginsiu veislinę kalytę ir tuo metu kaip tik rimtai rinkausi būsimo augintinio veislę. Nežinau, kaip tai paaiškinti, tačiau pamačiau jį ir... Viskas. Tos iš nuotraukų žvelgiančios akys žiūrėjo ne į ką kitą, o mane.

Tą naktį sunkiai užmigau, atrodė taip nesąžininga, kad jis mane kažkaip stebuklingai, nepaaiškinamai kviečia pas save, o aš jo net nepaglosčiau prieš užmiegant. Sekančią dieną pirmą kartą nuvykau su juo susipažinti, buvo ir antrasis „pasimatymas“, o po tų susitikimų darėsi vis sunkiau ir sunkiau be jo džiaugtis ir tiesiog gyventi. Net namai atrodė tušti be jo, nors dar nė karto jam juose būti neteko. Kai trečią sykį atėjau jo pavedžioti, jis džiaugėsi lygiai taip pat, kaip ir pirmus du, tačiau atgal į prieglaudos narvą jau nebegrįžo.

Natūralu, kad abu turėjome stengtis, kad sugyventumėme, kad taptume komanda, kad Grafas jaustų, kad aš – ne tokia, kaip prieš tai buvę žmonės, kad aš – jo šeima. Teko mokyti jį kantrybės, teko girdėti kitų žmonių pamąstymų – „pamatysi, pasigailėsi, tau reikia kitokio šuns, nieko gero iš jo nebus“. Ir, žinote ką? Šiandien aš turiu nuostabų šunį, kurį myliu, kurio pasiilgstu, dėl kurio pergyvenu ir be kurio pati savęs nebeįsivaizduoju.

Ir nesvarbu, kad jau pusantrų metų šaukiu jį tuo paču vardu, kurį davė anksčiau jį išdavę žmonės, jis jaučia, kad mano lūpose jis skamba kitaip. Neseniai peržiūrėjau visas jo nuotraukas – diena iš dienos to nesimato, tačiau net pačiai keista buvo pamatyti tas išsigandusias, kažko klausiančias akis, nuleistą galvą, prisiminti, kaip Grafas gūždavosi nuo arčiau veido pridedamų rankų ar kaip beprotiškai bijojo likti vienas be manęs.

Jis vis dar sekioja mane, vaikštančią po namus – tikrina, kad kur nedingčiau. Tikiu, kad dabar jis jaučiasi laimingas. Ir tik kartais pasirodo šešėlis prisiminimų, kurie, kad ir kaip bebūtų gaila, pirmaisiais jo gyvenimo metais nebuvo jaukūs, mieli ir šilti.

Ir pabaigai... Kartais išgirstu pamąstymų, kad Grafui pasisekė. Ir kuo nuoširdžiausiai galiu atsakyti, kad niekas iš tiesų neįsivaizduoja, kaip dėl Grafo pasisekė man.

Startuoja projektas „neBrisius.lt“, ir Tu gali būti jo dalimi! VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradeda analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu bus fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!

Beje, tapti projekto partneriais siūlyta ir gyvūnų globos prieglaudoms, tačiau joms gerosios praktikos sklaida nepasirodė svarbi.

Norinčius tapti projekto dalimi – pasidalinti istorija apie pasikeitusį gyvūnų gyvenimą patekus į Jūsų namus – prašome užpildyti anketą, ir mes su Jumis susisieksime.
Laimingų istorijų dalyviai (šeimininkai su augintiniais) bus fotografuojami penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Mažeikiuose.

Taip pat prašome atsiliepti fotografus ir žmones iš kitų miestų, norinčius ir galinčius prisidėti prie projekto įgyvendinimo – fotografuoti arba padėti rengiant fotosesijas.

Prisijunk prie projektoneBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.