Pradžia iš didžiosios P
Pradėsiu ir aš nuo pradžių. Prieš išvykdamas kinų kalbos dvejus metus mokiausi Edinburgo Universitete ir trečius bakalauro metus turėjau mokytis Kinijoje. Išsirinkti universitetą galėjau pats, su sąlyga, kad visus dokumentus pildysiu pats.
Nusižiūrėjęs „East China Normal University“ Šanchajuje (cha cha, „normal“ skamba lyg būtų „specialiems“ žmonėms? Aš irgi taip juokavau, kol truputį apsišviečiau ir sužinojau, ką reiškia „Normal University“), pradėjau pildyti anketą CUCAS bazėje.
Kas yra stoję į universitetą Didžiojoje Britanijoje, žinos UCAS, o kas nežino, tai yra centralizuota stojimų į universitetus sistema. CUCAS – tokia pati sistema, tik Kinijos universitetams, ir yra orientuota į užsieniečius. Tiesą sakant, įstotį į Kinijos universitetą per tą sistemą yra juokų darbas. Tereikia per 5 min. užpildyti anketą apie save, sumokėti apie 50 JAV dolerių „application fee“ (paraiškos mokestis – DELFI) ir išsiųsti. Į kinų kalbos programą gali patekti praktiškai bet kas, tereikia būti geros sveikatos ir dažniausiai ne vyresniam nei kokie 65 metai. O ir kaina studijų labai nesikandžioja. Kinų kalbos programa pusmečiui kainavo apie 3600 litų.
Verta paminėti, kad stipendijų yra tiek daug, kad tik maža dalis studentų iš tiesų moka už savo studijas. Taigi, įstojau, atsiuntė didelį voką su visokiais niekučiais. Teko eiti pasidaryti visokių sveikatos tyrimų, kad Kinijos ambasada duotų studento vizą. Pasidariau, sumokėjau 42 JAV dolerius už vizą ir praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje jau skridau į Šanchajų. Ir atvykau...
O atvykus beveik vidurnaktį lauke pasitiko milžiniškas karštis ir taip pat įspūdinga eilė prie taksi aikštelės. Kažkokie uniformuoti jaunuoliai, pasivadinę „oro uosto transporto tarnyba“ ar kažkaip panašiai, siūlėsi nuvežti mane į mano viešbutį (kurį specialiai pasirinkau arti oro uosto) už maždaug 100 lietuviškų pinigų. Aš nesutikau ir nuėjau stoti į eilę prie vietinių taksi automobilių.
Universitete
Koks gi tas universitetas tokioje jau tolimoje šalyje? Na, Vilniaus Universitetas gražesnis. Bet ir šis neblogas, pažiūrėkite nuotraukas. Viduryje „campus‘o“ (universiteto teritorija – DELFI) kaip ir kiekviename Kinijos universitete stovi didžiulė komunistinės liaudies herojaus Mao Dzeduno skulptūra. Pati aplinka gan neblogai sutvarkyta, o bendrabutis irgi pusėtinas.
Pigiau Šanchajuje tikrai nerasi, per mėnesį nekainuoja nė 400 litų. Tiesa, administracija ne pati maloniausia. Nežinau, kaip ji veikia Lietuvos universitetuose, bet čia į studentą buvo žiūrima labiau kaip į pinigų maišelį. Buvo nemažai nepatogumų ir dėl apgyvendinimo, ir dėl klasės pasirinkimo. O paskaitos, mano manymu, nelabai kuo skyrėsi nuo vidurinės mokyklos pamokų.
Nuo 8.30 iki 11.45 val. prasėdėdavau klasėse su dar 20-25 žmonėmis, čia mane mokydavo kalbos. Dauguma mokytojų, sakyčiau, tikrai neblogi (nors pirmą semestrą studijų kokybė, sakyčiau, buvo prastoka). Vienas mokytojų net Lietuvoje buvęs. Sakė, patiko lietuviškas alus. Tikiu.
Šanchajus ir kinai
Atrodo, kad Šanchajus yra didžiausias ir kosmopolitiškiausias Kinijos didmiestis. Miesto centre užsieniečių taip pat netrūksta, bet vis tiek kiekvieną kartą, kai važiuodavau metro, į mane kas nors spoksodavo. Tuos žmones iš vienos pusės suprantu, juk Lietuvoje nelabai seniai buvo ir į juodaodžius keistai spoksoma lyg jie būtų iš kito pasaulio.
Merginoms, tiesa, dar blogiau: dėmesio ne tik kad netrūksta, bet jis pradeda labai greitai varginti. Ir tai Šanchajus. Kituose miestuose paslapčia, arba jei drąsesni, kinai paprašę fotografuojasi kartu. Na, jei jiems nuo to geriau, kad turės nuotrauką su beveik dviejų metrų ūgio blyškiaveidžiu, tai prašom.
Pats Šanchajus yra milžiniškas miestas. Tai yra didžiausias pasaulio miestas gyventojų skaičiumi miesto ribose. Lietuvoje, Vilniuje, lengvai rasi vietą, kur pabūtum vienas, kad ir Vingio parke. O Šanchajuje, kad ir kur nueitum, visur pilna žmonių. Prisideda ir tarša, nemalonu.
O maistas Kinijoje tikrai geras. Žinoma, ne visi patiekalai pritaikyti drūtam lietuviui, kuris pusryčiams, pietums ir vakarienei yra įpratęs valgyti po cepelinų porciją, bet nepasakyčiau, kad ryžiai labai atsibodo. Tiesa, galbūt keistas dalykas, kad restoranėliuose ant stalų niekur nėra sojos, o visur actas. Ir visai jis tinka.
Labiausiai maisto ir pasiilgau. Kažin, ar Europoj dar kur nors įmanoma rasti nuostabiai skanią prieš tavo akis pagaminamą sriubą su jautiena ir makaronais (niu rou la mian) už mažiau nei 1 eurą.
Tikiuosi, nieko labai verto paminėti nepamiršau. O jeigu ir taip, tai Kinijoje yra ar buvo tikrai nemažai lietuvių studentų. Tegu parašo ir jie po straipsnį.