Net neįpusėjus egzaminų sesijai, Ieva neiškentė ir pasakė: „Nelaukiame, imame dabar“. Taip ir padarėme. Paskelbėme kaimynams, kad imsime šuniuką. Niekas neprieštaravo, todėl tą pačią dieną nuvažiavome į „Penktą koją“ – ten juk tiek daug šunų, laukiančių naujų šeimininkų, kad net nebuvo minčių pirkti ar ieškoti kur kitur. Buvome nusižiūrėję tokius du barzdukus, bet atvažiavus buvo likęs tik vienas. Jis pas mus ir atsidūrė.
Vardą sugalvojome jo dar net nepasiėmę – Četas. Tomas tuo metu klausėsi itin daug Chet Faker muzikos, o atlikėjas turėjo didelę ir vešlią barzdą, taigi paskutinis žodis tiek dėl šuns pasirinkimo, tiek dėl vardo buvo tik vienas. Be to, šis vardas jam labai tinka – Četas labai žaismingas ir energingas, o ir barzda yra. Tuo metu jam buvo maždaug 4 mėnesiai. Nutarėme, kad gimtadienis bus rugsėjo 14 dieną.
Pradžia, ko gero, kaip ir daugeliui, buvo sunkoka. Bemiegės naktys klausant inkštimo, gamtiniai reikalai ant kilimo... Bet laikui bėgant viskas susitvarkė, miegas tapo ramus iki pirmojo žadintuvo. Kas nepasikeitė nuo mažens, tai Četo noras lakstyti ir draugauti su kitais šunimis.
Didžiausią išdaigą Četas iškrėtė vieną rudenį, kai važiavome į miškus grybauti. Paleidę jį nuo pavadžio davėme palakstyti. Jis nebėgo toli, visą laiką buvo prie mūsų, kol nepriėjome tankesnių brūzgynų. Po poros minučių apsižvalgėme – Četo nėra. Sunerimę pradėjom kviesti, šaukti, kad ateitų, bet kažkur tarp krūmų išgirdome tik inkštimą. Šiek tiek supanikavę puolėme kiaurai per tankmę, sekdami inkštimą, kol galiausiai garsas išvis dingo. Išsigandome, bet, ačiū Dievui, Četas pasimetė mažiau negu mes, nes susirado kitus grybautojus, su kuriais Tomas susitiko ir viskas baigėsi laimingai.
Četas susilaukia labai daug komplimentų iš kitų žmonių. Jau ant kelių rankos pirštų galime suskaičiuoti pasakymus, jog Četas panašus į holivudinį šunį, kas mums juokinga, bet ir malonu. Visi kaimynai, susipažinę su Četu, iškart susidraugaudavo. Viena kaimynė netgi aplanko mus su kokiu nors skanėstu. Taip pat susilaukiame daugybės šypsenų, kai Četas sėdi automobilyje. Jam labai patinka važiuoti – kartais, kai išeiname pasivaikščioti, jis puola prie automobilio, nes tikisi, kad leidžiamės į kelionę. Šeimininkai irgi mėgsta keliauti – tobulas derinys!
Na, ir žinoma labiausiai mes juo džiaugiamės, kai grįžtame namo po darbų. Jis šokinėja, juokingai viauksi ir sukiojasi ratais. Kai einame miegoti, jis atsigula šalia, paglostome jam galvą ir jis giliai giliai atsidūsta – jam ramu, kad su juo yra šeimininkai.
Su mumis Četas jau maždaug pusantrų metų ir mes nekantraujame patirti dar daug linksmų akimirkų kartu. Galime drąsiai pasakyti, kad laikas su Četu atrodo ilgesnis negu pusantrų metų, nes su juo net trumpiausios akimirkos užtrunka žymiai ilgiau ir yra laimingos. Linkime visiems sutikti tokį draugą!
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.