Viską „supainiojo“ naujai atsiradusi „stebuklingoji“ „Žalia korta“. Būtent ji gerokai pakoregavo ir išbandė visų mūsų patriotizmą ir tautiškumą. Vieni į ją žiūrėjo kaip į pokštą, kiti gi labai rimtai sumanė pabandyti savąjį gyvenimą „persodinti“ į patogesnę dirvą.
Didžiąją išvykstančiųjų dalį sudarė akademinis ir poakademinis jaunimas, nebegalėjęs savo maksimalistinių užmojų ir siekių „sutalpinti“ ką tik laisvę atgavusioj gimtinėj. Vieni per kitus išgirdę apie „lengvą pinigą“ ir „patogią kasdienybę“, rizikos nesibaidantys lietuvaičiai vis dažniau ėmė gundytis išbandyti tai patys- būtent jie tiek „išsuko“ „Svajonių šalies“ virusą, jog procesas pamažu tapo nebevaldomas.
Pikas prasidėjo po 2000- ųjų. Gaila, kad tuomet nebuvo pradėta gilintis į proceso priežastis. Tikriausiai dėl pradžioje šios „ligos“ iššaukto gana patrauklaus „simptomo“- atsirado daugiau darbo vietų liekantiems...
Kuomet buvo užfiksuotas pirmasis SOS signalas nežinau- jau pati buvau toj „Svajonių šaly“...
Nesunku atsekti, jog visi išvykstantys turėjo vieną bendrą bruožą - norą keistis ar keisti, pasijusti „kitaip“. Kažkas mūsų netenkino. Ir kažkas mus vedė. Rizika? – Pastarosios mūsų tauta turi su kaupu.
Masiškas dalyvavimas „Žalios kortos“ loterijoje... Vieni tikėjosi galimybės. Bet buvo ir tokių, kurie visai „netyčia“ išlošė, loterijoje sudalyvaudami tiesiog iš inercijos, azarto. Išlošė „gyvenimą svetur“...
Visi esame išgyvenę tą jausmą, kuomet kažkas yra blogai. Žmogiškoji prigimtis tuomet mus verčia priešintis, kovoti arba keisti, instinktyviai ieškoti permainų. Užvaldo nekantrumo jausmas. Nežinomybė tampa patrauklesnė už nepriimtiną realybę.
Taip ir buvo atrasti „užsieniai“...
Tačiau drąsuolių išvykėlių laukė tikras išbandymas. Neminint dažnam pasitaikiusio kalbos barjero, daugelį ištiko tikras kultūrinis, visuomeninis ir saviraiškos šokas. Daugelis iš naujo pradėjo „mokintis vaikščioti“- dėl visai paprastos priežasties- kad nėra nieko labiau „kitaip“, kaip Amerika, patvirtins visi, kuriems teko į ją įkelti koją.
Adaptacijos procesas tapo ilga ir skausminga kova už naują vietą po svetima saule. Darbo paieškos, būsto, transporto priemonės įsigijimas, mokyklų paieškos vaikams, nauja mokesčių sistema, kultūriniai, moraliniai, ir visokie kitoki skirtumai.
Bet labiausiai skaudino visur persekiojantis vienišumo jausmas, jausmas, jog esi svetimas ir nereikšmingas. Kad niekam nerūpi...
Laikas tarp 1993 ir 2006... JAV vadinamas trečiabangininkų era. Vėliau atvykusieji tapo laimingesni tuo, kad jau rado savų, prie kurių šliejosi. Ilgainiui rasta kalba su ankstesnių emigrantų kartų atstovais, noriai ir aktyviai jungiamasi prie tautiškumo išlaikymo ir tradicijų puoselėjimo veiklos: lietuviškos šestadieninės mokyklos vaikams- kad nepamirštų gimtosios kalbos, šokių, teatro kolektyvai, chorai, piešimo būreliai, bendradrabiavimas su lietuviška spauda, ALTV, lietuviško kino festivaliai, krepšinio, futbolo komandos, labdaros naujai atvykstantiems ir vaikų namams Lietuvoje fondai...
Lietuviškos mišios... Susitikimai prie kavos puodelio po jų tapo tikra sekmadienine švente, o Joninės su jų laužais, lietuviškais šokiais ir muzika, lietuviškais cepelinais ir putojančiu skalsiu lietuvišku alumi bei gardžiai gruzdinta juoda duona- didžiausia dvasios atgaiva ir džiugiausia metų švente.
Nejučia koregavosi, o dažnam tiesiog virto aukštyn kojomis senosios vertybių sistemos. Unikaliausia tai, kad ir patiems buvo sunku suvokti jog, išsvajotuose „užsieniuose“ mes atradom savo lietuviškumą. Svetimoj kasdienybėj supratom turį šaknis. Jos tapo mūsų stiprybe ir naujai suvoktu neįkainojamu turtu. O pati Lietuva tapo tiesiog neišmatuojama mažoj širdy... Galima tai pavadinti Saviidentifikacija. Su ja gryninosi mūsų ateities perspektyvos.
Nekalbu už visus. Tai asmeninė patirtis. Buvo ir visuomet bus tokių, kuriems patogiai gyvent yra daug svarbiau, nei jaustis savos tautos dalimi, būti savos šalies piliečiais. Šie žmonės niekuomet negrįš.
Bet daugelis mūsų, alkstantys gyvenimo kokybės, prasmingos veiklos, net jau „atsistoję ant kojų“ ir įsitvirtinę po svetimu dangumi, jautėm kasdien augantį ilgesį, meilę gimtajai šaliai, norą būti su savais ir tarp savų.
Staiga vieną dieną užklupom save beklausią - „Ką aš čia veikiu?“... o atsakymo nebuvo... Daugelis ir nuoširdžiai bandėm projektuoti savosios ateities perspektyvas. Suprojektavę-krūptelėjome...
Prie mano apsisprendimo už rankos atvedė nuolat kamavęs sapnas, kuriame aš vaikštau Lietuvos pajūryje..., jaučiu kaip kvepia pušys ir taip pažįstamai ošia Baltija. Ir vaikštau ten su savo mama...
Ironiška toji kita žmogiškosios prigimties pusė - įvertinti praradus. Juk mūsų pačių noras keistis ir keisti išvedė svetimuosna.
Ta pati prigimtis perkainojo ir mūsų vertybes. Naujoj šviesoj.., netekę Lietuvos mes ją atradom iš naujo. Tas noras dalyvauti lietuviškoje veikloje, puoselėti lietuvių kalbą, tradicijas yra niekas kitas, kaip negalėjimas gyventi be savų šaknų. Noras būti savu tarp savų ir prasmingai dirbti savos šalies labui. Tai- suvokimas, jog lietuviškos tradicijos, papročiai ir šventės - ne vien mūsų senolių išmislas, jog jos gyvos kiekviename iš mūsų. Tik jų svarbą pajunti „atskėlęs“ save nuo tautos, patekęs į svetimą aplinką.
Galima būtų įvardinti šias klajones savojo gyvenimo švaistymu, jei nebūtų vieno „bet“. Emigranto patirtis subrandina pilietišką, stabilią, apsisprendusią asmenybę, kuri su didele tikra meile parveža gimtinei dovanų- tarptautinę patirtį, žinias, motyvuotą apsisprendimą kryptingai dirbti savos šalies labui. Grįžęs emigrantas- tai laiko patikrintas grynuolis. Jo kaina- savi-tremtis.
Tad nereikia šiandien klausinėti - stiprūs ar silpni išvažiuoja? Pabėgėliai ar kovotojai? Nusivylę ar trokštantys išbandyti save?
Rizika, iššūkiai, naujų patirčių alkis veda per gyvenimą stipriuosius. Išveda ir vėl sugrąžina. Patriotais tampama pavojaus akimirką. Savuosius pažįstame likę vieni.
Svetimoj erdvėj suvokiame savo išskirtinumą, galimybes bei pareigas. Ir identifikuojame savos egzistencijos prioritetus - išeiti reikia, tam, kad svajotum grįžti, prarasti - kad atrastum.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!