Gyvendami Norvegijoje daugiau nei 15 metų ir augindami vaikus niekada neturėjome jokių problemų su jokiomis teisėmis. Nors vaikus vesdami į darželį pabučiuodavome, esame ėję pas kaimynę pasiskolinti druskos ir per savo gimtadienius išgėrę po taurę vyno.
Skaitant straipsnius apie masiškai Norvegijoje neva grobiamus vaikus Lietuvos spaudoje kyla dvejopi jausmai. Pirmiausiai, tai lietuviai, pranešant apie šias istorijas, yra mulkinami, nusakant tik aplinkybes iš tėvų pusės, o tai tikrai yra ne viskas. Antra, glumina, kad komentaruose lietuvaičiai labai nori atrodyti vakarietiški ir modernūs, bet kas liečia vaikų auklėjimą, esame atsilikę šviesmečiais ir dar tuo didžiuojamės.
Aš Lietuvoje užaugau mylinčių tėvų šeimoje ir nors lietuvaičių pamėgta beržinė košė buvo dalykas įprastas, bet mano šeimoje nepraktikuojamas. Užaugau, sakyčiau, į visai neblogą žmogų. Visada puikiai mokiausi, neturėjau elgesio problemų, tėvai buvo mano geriausi draugai, o ne piktas dėdė ir teta, kurių turėjau prisibijoti padariusi mažą vaikišką išdaigą. Mes kalbėdavomės. Ir kalbėdavomės apie viską. Mano vyro šeimoje buvo taip pat praktikuojami būtent tokie auklėjimo metodai.
Abu tapome gydytojais. Visai neblogai, ar ne? Deja, abu su vyru augdami Lietuvoje matėme ir kas dedasi už mūsų saugių namų durų. Iš ne vieno kaimyno durų sklisdavo šauksmai. Per savo 26 gyvenimo metus Lietuvoje (iki išvykstant į Norvegiją) kaimynystėje esu girdėjusi lupamą žmoną, verkiančius vaikus, tildomus ne švelniu raminimu, o „durniau tu, užsičiaupk“ ir „valgyk košę b**t nežliumbęs“.
Mačiau vaikus, „auklėjamus“ čia pat prekybos centruose diržu, stipriu tąsymu ir kratymu bei žodžiais, kurių daugiau negaliu čia rašyti, nes dar nepraeis cenzūros. Jau tada su gailesčiu ir dažnai ašaromis klausydavau ir žiūrėdavau, bet, deja, nieko nepasakydavau. Jau tada galvodavau, kad kodėl, po galais, šitie vaikai kas dieną priversti kęsti savo tėvų psichologinį ir fizinį smurtą vis dar šiose šeimose? Jau tada turėjome vaikų teisių apsaugos tarnybas, kurios nežinia kuo rūpinosi. Tik ne vaikų teisėmis.
Jau tada virš mano tėvų buto turėjome išgerti mėgstančią 4 klases baigusią mamą su neseniai iš kalėjimo išėjusiu vyru. Žinote, jie turėjo dukrą, kiek jaunesnę už mane. Ta dukra taip ir išaugo su savo tėvais, tik girdėjau, kad pirmasis jos žodis buvo ne „mama“, o „b**t“. Tai šeimai mano tėvai dažnai kviesdavo vaikų teises, kurios sakydavo, kad šeima yra socialinės rizikos sąraše ir yra stebima. Deja, mergaitė toliau į mokyklą ateidavo su mėlynėmis, o dėl triukšmo net man buvo sunku mokytis.
Dabar į Lietuvą su šeima atvažiuojame kaip svečiai. Miestuose padėtis tikrai keičiasi ir dauguma žmonių pasirenka sąmoningą tėvystę, ugdo ir auklėja savo vaikus, o ne prieš juos smurtauja. Tiesa, išvažiavus vos už didžiųjų miestų ribų vaizdai prieš akis plaukia panašūs, kaip ir prieš 15 metų man paliekant Lietuvą. Todėl galvoju, kad ir Lietuvai būtų gerai turėti pagaliau veikiančią vaikų teisių tarnybą, o ne parodiją, kuri atvažiuoja įspėti tėvų dvidešimtą kartą ir vadovaujasi principu, kad taip gerai kaip su tėvais vaikams niekur nebus. Net jei tie tėvai girtauja kas dieną, net jei tie tėvai vaiką vadina visais įmanomais gyvūnų ir dar bjauresniais vardais kaip mano tėvų kaimynai. Nes štai, matote, vaikas juk nori su jais likti. Argumentas pribloškia. Žinoma, vaikas nori, nes vaikui baisu ir vaikas kitaip nematęs.
Štai šitoje vietoje aš pavydžiu Norvegijai, kai ji turi „Barnevernet“. Jūs galite keikti Norvegiją kiek norite. Bet nepamirškite, kad būtent Lietuvos vaikai žudosi bene labiausiai pasaulyje. Ar tai laimingos vaikystės bruožas? Bent jau džiaugiuosi, kad saujelė žmonių, psichiatrų ir psichologų, turinčių padorų išsilavinimą toje srityje šviečia tautiečius, jog yra ir civilizuotų auklėjimo metodų, kurie pasiteisina.
Čia lietuvaičiai geba nustebinti dar labiau pareiškę, kad matote, Norvegija taip ir Breiviką užaugino. Nesiimsiu čia beviltiškai nieko įrodinėti, nes nestabilios psichikos žmogus gali užaugti visur ir tai nėra Norvegijos atsakomybė. Beje, tokį Breiviką Norvegija turėjo vieną istorijoje. O dabar visi mintyse pagalvokite, ką užauginome patys. Alkoholikų šeimose užaugusius degradavusius prievatautojus, kurie automobilyje sudegino merginą? Merginas, kurios Šiauliuose negailestingai supjaustė savo klasiokę? Atleiskite, bet jau tik ne lietuviams pasaulyje reiktų propaguoti savo auklėjimo metodus, kol pirma neišsisprendėme savo didžiulių sopulių su perpildytais kalėjimais, aukščiausiais pasaulyje savižudybių reitingais ir nusikalstamumu.
Kol kas būtent Lietuva, o ne Norvegija yra ta šalis, kur vakare išėjus į gatvę ir sutikus kvadratinio veido riterius norisi bėgti į kitą gatvės pusę. Tada, kai Vilniaus gatvėmis bus lygiai taip pat saugu vaikščioti kaip Osle net ir vidurnaktį ir internete nereikės padėti atpažinti iš niekur nieko į greito maisto užkandinę užėjusių ir kitus jaunus lankytojus pradėjusių daužyti vaikinų, kai kas savaitę Lietuvoje nenusižudys po paauglį ir visos tarnybos nebesiteisins „O žinokite, šeima buvo neproblematiška: vaikas mokėsi, tėvai negėrė“, galėsime pasidžiaugti savo nuostabiais auklėjimo metodais, duodančiais vaisių. Kol kas turėtume kaip vandens į burną prisėmę žiūrėti ir mokytis, nes mokytis mums dar reikia labai daug.
Mokytis reikia sąmoningos tėvystės, nes vaikai savaime neužauga, o auklėti žodžiu ir dialogu reikia ne tik raumenų, bet dar ir proto. Todėl norvegai niekada ir nesupras, kaip savo vaiką galima tąsyti parduotuvėje ir vadinti jį bjauriausiais žodžiais, kai jis pradeda rodyti savo mažus vaikiškus kaprizus. Norvegams vaikai yra prioritetas. Jei žmonės pasirenka turėti vaikų, jie žino, kad vaiko močiutei nenumesi, kad gyvenamosios vietose negalėsi keisti 5 kartus per metus, net jei labai norėsis kelių tūkstančių papildomų kronų. Deja, tai kertasi su kartais dar tarybiniu lietuvišku mąstymu, jog vaikai, žinote, patys kažkaip užaugs. Aš „kalu“ pinigus, o vaikas vienas namuose pabus. Aš pavargęs ir vaiką galiu apšaukti, kai jis lenda į akis kažko klausinėdamas. Aš neturiu laiko vaikui aiškinti, kad negaliu ko nors nupirkti, todėl tą vaiką truputį pakratau ir štai, nusiramina. Ir kaip tie kvaili norvegai nesupranta, kad tai labai efektyvu? Norvegams, kurie apsisprendžia turėti vaikų, „aš“ jau antrame plane, o pirmame vaikas. Ir ne tik norvegams, bet visai Vakarų Europai.
Todėl ji ir toliau atiminės vaikus iš tų, kuriems „aš“ vis dar lieka pirmame plane, kurie neatsižvelgdami į vaiko interesus taupys vaikų sveikatos ir išsilavinimo sąskaita (ir kaip tie kvaili norvegai nesupranta, kad jie gi čia taupyt atvažiavo ir vaikų mokyklos jiems ne prioritetas, galima praleist), kurie vaikus numetę giminaičiams gers alų naktiniuose klubuose, šauks ant vaikų prekybos centruose. Jei atvirai, aš norėčiau tokios „Barnevernet“ Lietuvoje.
Nes mums, tėvams, vaikas nepriklauso kaip priklauso televizorius, stalas ir kiti fiziniai daiktai. Mūsų teisės į vaikus nėra absoliučios. Vakarų šalys tai seniai suvokė, todėl augina savimi pasitikinčius piliečius, žinančius ne tik savo teises, bet ir pareigas, jaučiančius savo vertę, mokančius konfliktus spręsti dialogu, o ne sumušant nepatikusį praeivį gatvėje arba restorane, užaugus mokančius pas darbdavį paprašyti didesnio atlyginimo, o ne nunarinus galvą tylėti ir DELFI komentaruose anonimiškai išplūsti blogą valdžią ir verslą. Nes tūlas lietuvis auklėtas buvo smurtu, todėl bijo.
Bijo valdžios, bijo viršesnių, bijo kiekvieno, kas fiziškai ar hierarchiškai už jį aukščiau. Ir išsiplūsti gali tik anonimiškai, panaudodamas savo plačiausią žodyną ir interneto suteikiamas anonimiškumo galimybes. Dar gali išsiplūsti ant vaikų tiesiogiai, nes anie tai dar maži ir jo bijo.Taigi gerbiamieji, susidėliokite prioritetus. Kokius jus žmones norite užauginti? Norite gyventi kaip Norvegijoje ar kaip Rusijoje?
Ir dar, jei važiuojate į svečią šalį, malonėkite prieš tai pasidomėti įstatymais ir taisyklėse. Sakoma, kad Romoje turi elgtis kaip romėnas. Norvegijoje turi elgtis kaip norvegas. Kai ateinate į svečius, batus irgi nusiaunate. Tai kodėl nuvykę į Norvegiją, su purvinais batais tapnojate ir atnešat visas šiukšles?
Mokykitės kalbos, mokykitės įstatymų, taisyklių, bendraukite su kaimynais (ne vilkai norvegai, nesuės), vaikais rūpinkitės su meile, jei jų turite. Prisiminkite, kad atvažiavote į šalį, kurioje galioja ne džiunglių įstatymai ir mažas žmogutis turi tokias pačias teises kaip ir jūs patys. Tada nereikės auginti paranojikų sekant jiems prieš miegą ne pasakas, o telefonų knygą ir „babos“ numerius bei „Facebook“ prisijungimus. Vis dėlto, jeigu jums nepriimtini civilizacijos laimėjimai žmogaus teisių srityse, savo interesus iškeliate aukščiau vaikų, pamatę gėjų porelę būtinai paaiškinat vaikams, kad juos reikia gydyti elektros šoku, būkite geri, nevažiuokite į Norvegiją. Tam turime vieną didelę kaimynę Rytų pusėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Įvykiai Norvegijoje – vieną labiausiai aptarinėjamų šių dienų temų. Šurmulys sukilo po to, kai Norvegijos policija pranešė, kad sausio 26 d. dingęs septynmetis lietuvis buvo pagrobtas ir išvežtas iš šalies, po to, kai susitiko su biologine mama prižiūrint vaikų gerovės apsaugos tarnybai „Barnevernet“.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija pirmadienį ryte gavo informaciją, kad Lietuvos nepilnametį pilietį G.B. Švedijos institucijos jau sausio 28 d. perdavė Norvegijos socialinėms tarnyboms, o lietuviai aptarinėja, ar teisingai elgiamasi su Norvegijoje gyvenančiomis, vaikus auginančiomis lietuvaičių šeimomis.
DELFI skaitytojas jau spėjo pasidalinti nuomone – jis pats dirba Norvegijoje ir pažinojo vieną žmogų, iš kurio buvo atimti du vaikai. „Iš vieno tokio prieš gal dvejus metus buvo paimti du vaikai dėl naudojamo smurto (įvairaus pobūdžio). Žmogus nesuprato, ką padarė blogai – juk jis irgi taip buvo auklėtas. Gavo jis, žinoma, nemokamą teisinę pagalbą, bet jo byla, panašu, pralaimėta“, – pasakojo jis.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo nuomone ar patirtimi. Galbūt turite pažįstamų Norvegijoje, patys ten gyvenate ir galite papasakoti apie situaciją, matydami ją iš arčiau? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt, savo nuomone ar rašiniu taip pat galite pasidalinti žemiau!