Šio žmogaus kompetencijos turi didžiulę įtaką kompanijos sėkmei ir efektyvumui. Kadangi sėkmė visuomet yra norimas rezultatas, panagrinėkime kompetencijas žmogaus, kuris yra už ją atsakingas. Šioje trumpoje esė aptarsime bendrąsias ir specialiąsias gero vadovo šiandien kompetencijas ir turėsime viziją portreto, už kurio slypi verslo sėkmė.
Bendrumas – tai individualumo priešingybė. Bendrosiomis savybėmis čia bus vadinamos tos savybės, kurios yra būdingos tam tikros srities žmonių grupei. Jos yra siejamos su charakterio bruožais, arba tuo, kuo pasižymi atitinkami žmonės. Pavyzdžiui, visiems žmonėms bendra yra tai, kad sugeba reikšti mintis žodžiu. Tačiau ne visi žmonės yra vadovai, kurie mums rūpi labiausiai.
Panagrinėjus vadovų darbo pobūdį peršasi išvada, kad svarbiausios gero vadovo bendrosios kompetencijos susideda iš komunikacijos meistrystės, asmeninės lyderystės ir stratego talento.
Vadovas, jeigu jis nori būti geras, privalo būti komunikacijos darbo vietoje meistru. Šios komunikacijos tikslas – tai ne darbuotojų emocinių poreikių tenkinimas. Ji savo rezultatu turi teikti vadovui visas reikiamas žinias, kad organizacijoje tvyrotų aiškumas ir visuose jos lygiuose būtų palaikoma tvarka. Vadovas kasdien priima sprendimus, kurie būna paremti vienokiu ar kitokiu žinojimu apie organizacijoje vyraujančią darbo atmosferą.
Būtų juokinga situacija, jeigu vadovas norėtų ką nors įgyvendinti prieš tai nesužinojęs, kokia padėtis yra organizacijoje. Ir šis nežinojimas gali sukelti šmaikštų reginį: jis, sukvietęs darbuotojus, bando įtikinti imtis kokio nors veiklos plano kaip naujo, nors jis jau seniai vykdomas.
Šis nesklandumas gali kilti dėl to, kad vadovas nepakankamai komunikuoja darbo vietoje ir nežino situacijos savo vadovaujamoje organizacijoje. Be lyderio savybių šiuolaikinis vadovas netenka savo reikšmės. Lyderystė – tai sugebėjimas įkvėpti aplinkinius suteikiant jiems jėgų ir pozityvumo, kai to labiausiai reikia. Labai dažnai rutina arba nesėkmės darbo vietoje neigiamai veikia darbuotojų motyvaciją dirbti. Kritusi darbuotojų motyvacija neigiamai veikia darbo rezultatus. Kritus efektyviai darbo atmosferai, krinta ir organizacijos našumas. Kad šis nuosmukis nebūtų lemtingas, ypač svarbus vaidmuo tenka vadovui – lyderiui, kuris, įnešdamas naujos jėgos, atgaivina darbo atmosferą.
Sugebėjimas įkvėpti darbuotoją ir skatinti jį tapti geresniu specialistu yra neabejotinas lyderio bruožas. Kai darbuotojai yra įkvėpti pozityvios energijos, į situacijas, keliančias daugiausia rūpesčių, jie žvelgia kitu kampu. Jie su nauja energija imasi savo darbo ir jį dirbdami jaučia pasitenkinimą, kad gali prisidėti prie didelio tikslo siekimo. Todėl lyderio sugebėjimas palaikyti pozityvumą ir darbštumą darbo vietoje yra neabejotinai vertingas.
Be vadovo gebėjimo komunikuoti ir įkvėpti, ypač svarbūs yra jo gebėjimai iškelti tikslus ir kryptingai jų siekti. Tai strategijos kūrimas ir jos įgyvendinimas. Puikus organizacijos strategas suplanuoja ėjimą į sėkmę su visais galimais praradimais. Kaip nė viena šachmatų partija nebuvo laimėta nepraradus pėstininko, taip joks tikslas versle nebuvo pasiektas be praradimų. Strategas turi žinoti, ką galima prarasti ir ką būtina išsaugoti. Jis pastebi, kokie veiksmai gali sukelti praradimus, ir elgiasi taip, kad jų išvengtų. Vadovas nepasiektų įspūdingų rezultatų, jeigu būtų prastas strategas, nes nesugebėdamas numatyti veiklos rezultatų vieną dieną gali nustebti susidūręs su organizacijos bankroto faktu. Vadovavimas neplanuojant pražūtingas, o kiekvienas suplanuotas praradimas yra laimėjimo sąlyga.
Aptarus bendrąsias gero vadovo kompetencijas reikia pereiti prie specialiųjų. Komunikacijos meistrystė, asmeninė lyderystė ar stratego talentas dar ne viskas, norint būti nepakeičiamu vadovu. Geras vadovas negali apsieiti be specifinių žinių apie kompanijos išorinę aplinką. Jis turi ne tik stebėti konkurentus, sugebėti skaičiuoti, bet ir išmanyti teisinius, su organizacijos veikla susijusius dalykus.
Be konkurentų įsivyrautų monopolija. O monopolijai nereikia gero vadovo, jai pakanka vadovėlio, sugebančio įvykdyti minimumą. Kai vyrauja monopolija, klientai neturi kitos pasirinkimo alternatyvos, todėl organizacijai neverta dėl jų stengtis, nes jie vis tiek negali nenaudoti gaminamos produkcijos. Tačiau tarkime, kad rinkos aplinka nėra monopolinė. Išmanymas apie konkurentus, veikiančius toje pačioje srityje, yra labai vertintinas dalykas.
Tarkime, jogurtus gaminanti įmonė staiga patiria didžiulį pardavimų kritimą, kuris dėl nedidelio kapitalo ir neteisingo vadovavimo priveda įmonę prie bankroto. Po bankroto paaiškėjusios priežastys priverčia nustebti vadovą , kodėl taip nutiko. Pasirodo, bankrotą sukėlė per didelės produkcijos kainos, kurios neatlaikė konkurencijos ir tapo nebepaklausios. Susidarė nerealizuotas perteklius, kuris nedavė pajamų. Konkurentai tos pačios konsistencijos jogurtus pardavinėjo trečdaliu mažesne kaina.
Šiame pavyzdyje matyti, kad nesidomėjimas konkurencine aplinka paaiškina nerealizuotą produkciją ir ištikusį bankrotą. Tačiau priežasčių gali būti ne viena. Bet šiuo atveju jos mums nėra svarbios. Labiau vertintinas tas faktas, kad nebuvo domimasi konkurentu, kuris rinkai pasiūlė tos pačios kokybės jogurtų trečdaliu mažesne kaina negu bankrutavusi įmonė. Nežinojimas apie konkurentus neišvengiamai gali privesti prie konkurencingumo sumažėjimo ir bankroto. Todėl geras vadovas turi stebėti konkurentus, kad nuo jų neatsiliktų ir išlaikytų produkciją rinkoje patrauklią.
Detalus įeigos ir išeigos skaičiavimas yra dalis strategijos, kuria geras vadovas prognozuoja sėkmės mastą. Vadovui šiuo atveju nebūtina išmanyti ypač specializuotų skaičiavimo metodų, tačiau jis turi suprasti tas reikšmes skaičiavimų, kuriuos gali atlikti samdyti specialistai.
Investicijų atveju vadovas turi turėti tikslius matematinių skaičiavimų rezultatus ir juos suprasti, kad galėtų priimti sprendimus dėl finansinių resursų skirstymo. Nesugebantis skaičiuoti ar suprasti skaičiavimo rezultatų vadovas gali investuoti į sritis, kurios yra nuostolingos ir, kaip pasirodys apskaičiavus, neatsiperkančios, kad ir kokios palankios būtų rinkos sąlygos. Vadovas, priimantis organizacijai finansiškai žalingus sprendimus, nėra geras vadovas.
Geras vadovas turi išmanyti teisės aktus. Tuo nenorima pasakyti, kad jis privalo būti verslo teisės specialistas, tačiau jeigu toks yra, įmonė turi tam tikrų privalumų. Užsiimant verslu ypač svarbu atsižvelgti į dalykus, kurie konkuruojant yra draudžiami ir už kuriuos vėliau gresia baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, gaminant jogurtus privalu nurodyti gaminio sudėtį ir nepiktnaudžiauti rinkodara, skelbiant, jog prekė „n“ metų iš eilės yra įvertinta kaip geriausia savo kategorijoje, nors iš tikrųjų neturi šitokio įvertinimo. Dėl tam tikrų priežasčių nurodžius netikrą produkto sudėtį ar klaidinant pirkėjus gresia baudos.
Vadovas turi žinoti teisinį reguliavimą, kitu atveju gali padaryti nusižengimų, apie kuriuos teisinių žinių neturintis žmogus galbūt nežino. Geras vadovas turi išmanyti teisinį reglamentą, kad nedarytų pažeidimų, kurie kenktų įmonės vardui arba jos kapitalui.
Išvada. Galima sakyti, kad geras vadovas yra tas, kuris pasižymi bendrosiomis ir specialiosiomis anksčiau išvardytomis gero vadovo kompetencijomis. Bendrieji gebėjimai ypač svarbūs vidinėje kompanijos veikloje rūpinantis darbo našumu. Specialiosios kompetencijos padeda ne tik gerinti našumą, bet ir apsaugo nuo klaidų, kurias galima padaryti nežinant apie organizacijos išorinę aplinką. Geras vadovas šiandien yra kaip aukso medalis, turintis dvi puses. Nors ir spindės iš vienos pusės, bet bus nevisavertis, jei antroji pusė blanki.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esė skirta konkursui „Geras vadovas šiandien“