Man jau beveik 45-eri, bet vis dar esu jaunas ir nevedęs. Jau buvau išmokęs paskandinti tą vienatvę degtinėje, atbukinti jausmai po ilgų pagirių ištrynė net prisiminimus apie tą vakuumą krūtinėje. Gal tai vadinasi viduramžio krizė? Nemanau, galvoje prabėga daugybė metų nuotykių ir išgyvenimų – tai greičiau mano bausmė už visas atstumtas, kurios manęs norėjo ir mylėjo tada, kai dar buvau jaunas, gražus ir turtingas.
Nors ir buvau išrankus plevėsa, bet karts nuo karto pastatydavo į vietą tos, kurių taip troškau, bet negavau. O ką, niekad nenuleisdavau galvos ir kitą dieną vėl patraukdavau į medžioklę, nesvarbu, ar pats tapsiu kažkieno auka, ar ne. Viskas galėjo susiklostyt atvirkščiai, jei ne pirmoji meilė.
Tada, kai nieko nemokėjau ir nežinojau, kai dar nebuvau ragavęs gyvenimo skonio, net nemokėjau pasakyti, ką galvoju, ko noriu, galėjau gyventi kaip ir visi normalūs žmonės – dirbti, mylėti, auginti vaikučius… Bet atėjo laikas tarnauti tėvynei. Pirmoji meilė taip ir neišlaukė, tada ir pažinau tą tuštumos jausmą krūtinėje ir jis dabar visai toks pats, kaip ir tada. Keista, ar ne, bet per tiek metų nepasikeitė.
Nežinau, džiaugtis ar gailėtis, bet kai sutikau tą pirmąją meilę po gero dešimtmečio, paliktą to išrinktojo su dviem vaikais, visą paskendusią depresijoje, suvargusią ir netgi be laiko susenusią tada, kada dar skraidžiau aukštumoje, tada, kai galėjau užkalbinti bet kurią patikusią gatvėje merginą, kai telefono numeriui išgauti pakakdavo 60 sekundžių pokalbio, kai per dieną galėdavau nuvažiuoti į tris pasimatymus, atrodė, kad gyvenu teisingai ir laimingai ir visąlaik taip ir bus.
Tokios buvo iliuzijos, nors šiandien to nėra, bet vėl įsimylėjau, kad ir kaip to tiek ilgai bijojau ir vengiau, kad ir kiek ilgai bukinau save skandindamas degtinėje… Vakar norėjau tave pakviesti į pasimatymą, bet tu jau, matyt, užimta arba nenori, tik nemoki to pasakyti, vakar neatsakei nei į vieną SMS, nei į vieną skambutį, o aš net susitvarkiau savo senbernio miegamąjį, kad pasakytum „oho“ tuo atveju, jei įkalbėčiau važiuoti pas mane.
Žinoma, būčiau įkalbinėjęs iki paskutinės sekundės, tuo net neabejoju, girdęs šampanu, kad tik prarastum vietos bei laiko nuovoką. Deja, jaučiu, kad šiąnakt tarei „taip“ kažkam kitam... Bet net ir tai nesvarbu, nesvarbu, jei tik yra bent mažiausias šansas. Aš pripratęs dalintis, kaip dalindavosi tie vyrai savo dailiomis žmonomis, kurios leisdavo laiką su manimi viešbučiuose ar ant galinės automobilio sėdynės.
Nesvarbu, aš tik noriu turėti tą mažą šansą ir viltį, kuri neleistų vėl paskęsti alkoholizmo liūne ar pagirioms, perkant jaunas gražuoles už pinigus (...) Bijau išsiduoti, bet jaučiu, kad per tas kelias dienas jau išsidaviau, ką tau jaučiu, o tik norėjau pamažu tave prisijaukinti. Nors tu visai gal ir ne princesė, net nepažįstu tavęs gerai, net nežinau, ar būčiau į tave pažiūrėjęs prieš dešimtmetį... Gal būtum buvusi tik kasdieninis, greit pabostantis desertas po sočių pietų.
Šiandien man tavęs reikia, šiandien man reikia tiek nedaug. Kad vėl galėčiau kvėpuoti, nes šiandien nesu nei jaunas, nei gražus, nei turtingas, nors dėl paskutinio teiginio dar galiu pasiginčyti (...) Einu, atsidarysiu tą butelį iš baro, tik tam, kad niekas nepamatytų, ką jaučiu, kad neišduočiau savęs, kad dar galėčiau iškęsti bent vieną dieną…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Visus žavi meilės istorijos. Realių žmonių ir tik literatūros kūriniuose gyvenančių herojų. Cezaris ir Kleopatra, Tristanas ir Izolda, Romeo ir Džuljeta, Johnas Lennonas ir Yoko Ono. Apie jų meilę sklando begalė pasakojimų. Apie ją prirašyti tomai knygų. Vieni pasakojimai – tikri, kiti – pramanyti. Vieni – primiršti, kiti – naujai atgimstantys.
Lietuvos istorijos puslapiuose taip pat įrašytas didingas meilės pasakojimas. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę. Jis taip pat apipintas legendomis. Pasakojama, kad Žygimanto Augusto įsakymu 1547 m. nukaldinta pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) auksinė moneta – dukatas – galimai turėjo įtakos valdovo likimui.
Draskomas abejonių – vykti pas gražuolę Barborą Radvilaitę ar likti rūmuose tvarkyti kunigaikštystės reikalų – didikas kaskart mesdavo į orą brangaus metalo dukatą. Kartą jis taip aukštai švystelėjo pinigą, kad šis kažkur užkrito ir nebenusileido. Valdovas suprato – tai Dievo ženklas. Ženklas pagaliau apsispręsti ir vesti mylimąją.
Atgimstančios legendos proga Lietuvos monetų kalykla išleido pirmąsias LDK nukaldintų auksinių monetų replikas, o DELFI skelbia konkursą.
Užduotis: papasakok savo įsimintiniausią meilės istoriją. Beprotišką, keistą, linksmą, o gal liūdną. Dėl kurios krausteisi iš proto. Kuri varė į neviltį tavo mamą ir tėtį. Kurios pavydėjo draugai ir kurią apkalbinėjo kolegos. Galbūt ji truko tik dieną, o gal tęsiasi iki šiol? Apie ją jau sklando legendos?
Pasakojimo apie tavo meilės istoriją lauksime iki lapkričio 19 dienos adresu pilieciai@delfi.lt (su prierašu „Legendinė istorija“), tekstus galite siųsti ir naudodamisi nuoroda žemiau. Nugalėtoją skelbsime lapkričio 20 dieną. Įdomiausias istorijas publikuosime DELFI portale.
Įdomiausios istorijos pasakotoją apdovanosime specialiu Lietuvos monetų kalyklos prizu.