Artėja vasara, dauguma aštuntokų žada pereiti į gimnazijas ar kitas mokyklas. Vien apie tai pagalvojus, nebežinau, ko griebtis. Žadėjau pabaigusi pagrindinę mokyklą pereiti į vidurinę. Jau buvau tvirtai viską apgalvojusi bei nusprendusi. Bet po kiek laiko sužinojau naujieną – net pereinant į vidurinę mokyklą, reikia stojamųjų.
Tuo pat metu per nugarą perėjo šiurpuliai. Supratau, kad tai gali būti rimta kliūtis toliau ko nors siekti savo gyvenime. Nuotaika subjuro visiškai. Dabar, gerai pagalvojus, vos ne visos mano miesto mokyklos reikalauja geriausių pasiekimų. Pradedi jaustis nuvertintas, menkavertis. Lyg švietimo ministerija tyliai iš mūsų visų juoktųsi.
Na, atrodo, kad esame suskirstyti į kažkokius „mokyklinių galimybių luomus“. Viršuje visur pralendantys protinguoliai, dažnai daugelis tokių – mokytojų numylėtiniai (...) Pripažinkim, mokytojų nemėgiami vaikai patiria didesni spaudimą, tad kaip Jūs manot - malonu kiekvieną sykį sėdint tokio mokytojo pamokoje ramiai mokytis? Manau, patys žinot atsakymą – ne. Net jei tu esi labai gabus, bet neįtikai mokytojui, laikyk save „permestu per bortą“. Na, gerai, toliau keliaukim žemyn. Per vidurį „mokykliniame luome“ – vidutiniokai, tikriausiai šiek tiek mažiau pažeidžiami, bet vėlgi, galioja ta pati struktūra. Dar žemiau – niekur nereikalingi, sunkiau besimokantys. Bet gi palaukite! Ir kaip gi tai galima būtų pakeisti? Atsakymas paprastas – įdarbinant sąžiningus, nešališkus pedagogus.
O kas gi vyksta dabar? Mokytojai pasiduoda korupcijai – saldainių dėžutė mainais į gerą pažymį. Aišku, yra ir kito tipo mokytojų – gailinčių pažymių. Kaip ir minėjau, galioja tie patys principai: nepatikai mokytojui, na, ką padarysi, būna, bet prie to prisideda tai, kad mokytojas niekada nerašys tau gero pažymio, nes jo gyvenimo moto – „mokiniams per gerų pažymių nerašysiu, nes tik Aš vertas dešimtuko, jie gi nežino tiek, kiek žinau aš“. Aišku, nepaisant viso apmaudo, yra išlikę pagarbos tikrai gerbtiniems mokytojams, nešališkiems, turintiems tvirtą nuomonę, kantrybę bei pasižymintiems didelėmis žiniomis ir sugebėjimu tas žinias perduoti mokiniams.
Vis dėlto, grįžkim prie temos. Man pačiai sekasi tikrai gerai, bet dėl dviejų dalykų, kuriuos moku silpniau, bijau, kad manęs niekur nepriims mokytis. Aš noriu baigti 12 klasių, eiti studijuoti man patinkantį dalyką (tą, į kurį net neįeina tie dalykai, kuriuos man sunkiau sekasi mokytis) ir viskas. Bet Jūs, ponai, sėdintys aukščiau ir viską žinantys, mus per daug nuvertinate (...) Vėliau per žinias kalbate, kad jaunimas emigruoja. O Jūs nors kartą pagalvojote, kodėl? Gal vis dėlto, kad žmonės nori siekti gyvenime karjeros? Uždirbti pinigų? Nepamirškime, tam reikia baigti mokyklą, universitetą. Bet kaip jūs siūlote tai padaryti, jei mes, mokiniai, esame užguiti ir apsupti tokiu mokytojų? Tai gal vis dėlto laikas keisti savo paviršutiniškas nuožiūras? Pradėti kažką keisti, leisti mokytis visiems ir kad tie visi būtų mokomi, o ne užguiti, nustumiami į šalį? Gal pagaliau laikas išlipti iš sovietmečio laikų ir pereiti prie naujoviškesnių mokymo būdų? Labai viliuosi, kad po tokių mano pasakymų būsiu išgirsta ir kas nors bent šiek tiek pasikeis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!