Realusis Danguolės gyvenimas nutrūko 2000-ųjų sausį, jai nukritus nuo viaduko Malmėje. Virtualusis paauglės gyvenimas tęsiasi - 2002-ųjų rugpjūčio mėnesį Švedijos kino teatruose pasirodė apie Danguolės likimą pasakojantis žymaus Švedijos režisieriaus Luko Mudisono filmas "Lilja 4-ever".
Filmas per pusmetį parodytas daugelyje Europos šalių, JAV ir Australijoje. Visur jis sulaukė didžiulio susidomėjimo. Švedijoje šiais metais filmas tapo Švedijos "Oskarų" nominantu - iš galimų šešių nominacijų filmas gavo penkias. "Lilja 4-ever" pretenduoja ir į JAV "Oskarų" nominacijas geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Tik Lietuva, tradiciškai abejinga savo tautiečiams tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje, beveik nieko nežino apie skaudų Danguolės Rasalaitės likimą. Lietuvos kino platinimo firmos net neparodė šio filmo, nors Estijoje "Lilja 4-ever" buvo demonstruojamas iškart po premjeros.
Nykus bendrabutis pritrenkė švedus
Žiežmariai daugeliui asocijuojasi su gėlynais - prieš dešimtmetį gyvenvietė skendėjo gėlėse, o gėlininkystės ūkyje išaugintos tulpės ir rožės keliavo į Vilniaus, Kauno, aplinkinių miestų ir miestelių gėlių parduotuves. Naujos statybos namų kvartalas Žiežmariuose buvo pelnęs pavyzdinės gyvenvietės vardą - ūkis negailėjo lėšų gėlynams. Iš tų laikų Žiežmariuose išliko gatvių pavadinimai- Gėlių, Rožių, Alyvų...
Pavyzdingu buvęs kvartalas dabar - nykus rajonas, kur viename iš apsilaupiusių bendrabučių su fanera užkaltomis lauko durimis 1997 metais apsigyveno Danguolė su mama Regina Rasaliene. Po Danguolės mirties bendrabutyje lankėsi Švedijos televizijos žurnalistai, jų filmo kadrai iš pastato išdaužytomis durimis, smirdinčiu koridoriumi privertė švedus patikėti, kad tarp šių sienų žmogus negali būti laimingas, juo labiau motinos palikta 14-metė.
Per Švedijos televiziją buvo parodyti keli filmai apie Danguolės gyvenimą Lietuvoje, apie ją daug rašė laikraščiai. Atidarytas Danguolei skirtas interneto puslapis su charakteringa lietuviškų vardų nesugebančių ištarti užsieniečių rašybos klaida: "Danguole 4-ever" http://home.bip.net/baxtrom/ dangoule. Interneto puslapis atsiveria Danguolės žvilgsniu - didelės tyros šešiolikmetės akys...
Vieniša keturiolikmetė
Švedijos gyventojus Danguolės istorijoje labiausiai sujaudino tai, kad 14-metę Lietuvoje paliko jos motina Regina Rasalienė, išvykusi gyventi į JAV, kad mergaitė nusižudė neišvėrusi nuolatinės seksualinės prievartos. Pasak Švedijos spaudos, likusi viena Žiežmariuose mergaitė skurdo, jautėsi niekam nereikalinga, pakliuvo į sąvadautojų rankas ir buvo išvežta į Švediją, kur šešiolikmetę vertė užsiimti prostitucija.
Švedijos dienraštis "Aftonbladet" rašė, kad Danguolė (gim. 1983 m. gegužės 19 d.) atvyko į Švedijos miestą Karlstadą 1999 m. rugsėjo 17 d. su padirbtu pasu Kristinos Ašmenaitės vardu. Suteneris mergaitę nuvežė į Arliovo miestelį į šiaurę nuo Malmės. Ten ji buvo laikoma bute.
Po mėnesio Danguolei pavyko iššokti per langą ir pabėgti. Ji nedrįso kreiptis į policiją, tačiau patikėjo sutiktu 29-metų vyriškiu iš Makedonijos, kuris priglaudė paauglę. Dvigubai vyresnis vyras seksualiai išnaudojo visiškai nuo jo priklausomą šešiolikmetę, leisdavo su ja santykiauti savo draugams.
Tuo metu, kai Danguolė gyveno pas makedonietį, jos ieškojo suteneris rusas. Jis reikalavo, kad Danguolė jam atidirbtų 20 000 Švedijos kronų (7 tūkstančius litų) už pasą, su kuriuo mergaitė išvyko iš Lietuvos. 2000 m. sausio 7 d. Danguolė susipyko su tame pačiame bute buvusia moterimi, išbėgo į gatvę ir jau po 10 minučių gulėjo po viaduku. Ji nukrito nuo tilto Krusegatan gatvėje. Po trijų dienų paauglė mirė.
Švedijos policija šį įvykį vertina kaip savižudybę, nors liudytojų, mačiusių mergaitę šokant nuo tilto, nėra.
Nežinomoji
Medikai, radę po tiltu sunkiai sužalotą mergaitę, nežinojo, kas ji - Danguolė neturėjo su savimi jokių dokumentų. Sužeistosios kišenėje rasti trys lietuviškai ranka rašyti neišsiųsti laiškai ir telefono numeris. Tų laiškų ir telefono numerio dėka pavyko nustatyti merginos tapatybę.
Laiškuose, kuriuos vėliau Švedijos žurnalistai pristatė adresatams, Danguolė pasakojo, kaip buvo apgaule išvežta į Švediją rinkti daržovių, bet vietoj darbo žemės ūkyje buvo priversta pardavinėti savo kūną. Pasakojo, kad buvo užrakinta bute, kad pavyko pabėgti nuo "ruso".
Vienas iš tų laiškų buvo skirtas draugei Daliai, kitas - draugei Kristinai, su kurios pasu Danguolė išvyko į Švediją. "Kad tu žinotum, kaip man nusibodo vadintis Kristina", - guodėsi Danguolė.
Į Žiežmarius - iš gimnazijos Vokietijoje
Švedijos spaudoje papasakota istorija smarkiai skiriasi nuo realaus Danguolės gyvenimo Lietuvoje. Danguolė nebuvo iš skurstančios šeimos - jos mama ir visi giminaičiai ypatingai darbštūs, nė vienas nejaučia didelių nepriteklių. 78-erių metų Žiežmariuose gyvenanti močiutė Janina Dambrauskienė idealiai prižiūri savo daržą ir nedidelį namelį, užaugintas gėrybes parduoda turguje.
Žiežmariuose gyvenantis dėdė Leonas neseniai baigė statytis didelį gražų mūrinį namą. Teta Irena Marozienė, prižiūrėjusi Danguolę mamai išvykus į JAV, dirbo buhaltere, o jos vyras Vidmantas Marozas - Kaišiadorių priešgaisrinės apsaugos viršininkas.
Prieš pakliūdama į sutenerių rankas Švedijoje, Danguolė spėjo metus pasimokyti Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje.
Regina Rasalienė su dukra Danguole į Žiežmarius atsikraustė 1997 metų pradžioje. Moteris ruošėsi kelionei į JAV - laimėjo žaliąją kortą. Pardavė Kaune Šančiuose turėtą pusę namo, kad turėtų lėšų gyvenimo pradžiai užsienyje. Vieno kambario butas bendrabutyje Žiežmariuose buvo tik laikinas prieglobstis. Laukdama vizos Rasalienė bute gyveno viena - jos jauniausioji duktė Danguolė metus mokėsi Vokietijoje Vasario 16osios gimnazijoje. Ten ja rūpinosi vyresnioji sesuo Jolanta, ištekėjusi už vokiečio.
- Danguolė Vokietijoje mokėsi garsiojoje lietuvių gimnazijoje, jai buvo suteiktos išskirtinės sąlygos, ten mokosi viso pasaulio lietuviai, - apie Danguolės mokslus užsienyje pasakojo jos dėdė Vidmantas Marozas. - Jolantos vyras nupirko kompiuterį, o mes po 700 markių kas mėnesį mokėjome už jos mokslą. Mergaitė gyveno gerai, bet paskui jai kažkas atsitiko. Pradėjo ja skųstis mokyklos administracija, galiausiai mama nuvažiavo į Vokietiją ir parsivežė Danguolę atgal į Lietuvą.
Gavusi JAV vizą, Rasalienė išvyko viena - dukrą paliko prižiūrėti savo seseriai Irenai, gyvenusiai Žiežmariuose, kaimyniniame name. Moteris nusprendė, kad pirma įsikurs pati svetimoje šalyje, o kai Danguolei sukaks 16 metų ir nebereikės Danguolės tėvo leidimo jai išvykti į užsienį, pasiims dukrą.
Pusantrų metų Danguolė Žiežmariuose gyveno bute bendrabutyje. Kartu su ja gyveno Irenos sūnus Sergejus, Danguolės pusbrolis. Pasak Marozo, jų dviejų kambarių butas buvo per ankštas keturiems žmonėms, neturėjo galimybės Danguolei skirti atskirą kambarį, todėl sutarė, kad ji gyvens netoliese esančiame mamos bute.
- Dabar suprantu, kad mergaitei reikėjo skirti daugiau dėmesio, - jaučiasi kaltas Marozas. - Niekas nepagalvojo, kad viskas taip baigsis. Danguolė vaikystėje buvo labai tyli, uždara mergaitė. Jos tikrasis tėvas, Reginos pirmasis vyras, įsivėlė į muštynes ir penkeriems metams atsidūrė už grotų. Visą gyvenimą pardavėja dirbusi Regina ištekėjo antrą kartą, jos naujasis vyras įdukrino Danguolę.
Mergaitei name Šančiuose buvo skirtas atskiras kambarėlis. Kiek prisimenu, ji vis būdavo namuose, piešdavo savo kambarėlyje arba ką nors dirbdavo. Mama jos niekur neišleisdavo, rasdavo darbo namuose. Mokėsi Danguolė gerai, apskritai buvo pareiginga, tvarkinga mergaitė. Iki Vokietijos.
- O paskui kažkas pasidarė su Danguole, pradėjo nebelankyti mokyklos, - nesuvokia su dukterėčia įvykusių pasikeitimų Marozas. - Pervedėme ją į profesinę mokyklą - ir ten nesimokė. Mama jai ir močiutei siuntė pinigus, mano žmona Danguolei pirko drabužius. Visos sąlygos buvo sudarytos normaliai gyventi. Netrukus ir mano žmona Irena išvažiavo į Angliją, po to persikėlė į JAV pas seserį Reginą.
Kurį laiką aš ir močiutė rūpinomės Danguole. Bet mes jau nebeturėjome jai įtakos, ji gyveno pas kažkokius vyrus Kaišiadoryse, o galiausiai apskritai pradingo. Gal pusę metų nemačiau Danguolės, paskelbiau jos paiešką. O paskui pas mane atvažiavo švedai, parodė jos nuotrauką, paklausė, ar ta pati. Taip, tai buvo Danguolė.
- Mano manymu, Danguolei vaikystėje trūko šeimos - tėvo ir motinos. Tėvas sėdėjo kalėjime, o motina, norėdama išlaikyti save ir dukrą, dirbo nuo 8 iki 20 valandos. Reikėjo kontroliuoti mergaitę, padėti, pašnekėti. Vaikas turi kažkur išsilieti. Mano gyvenimas irgi panašus - žmonai išvažiavus aš likau su dukra. Mano dukra mokosi Kaune, Verslo akademijoje, esu ja labai patenkintas. O su žmona teko išsiskirti - ji į Lietuvą neplanuoja grįžti. Sukūriau naują šeimą.
Nurengta vidury baltos dienos
Danguolės gyvenimas bendrabutyje panašus į košmarą, nors ją pažinoję bendrabučio gyventojai tikina, jog mergaitei patiko toks gyvenimo būdas.
Bendrabutyje ji pasirodydavo retai, bet būtinai triukšmingai - vos jai parsiradus, atvykdavo vyriškiai, reikalaudavo, kad Danguolė važiuotų su jais. Jei mergina neatidarydavo durų, belsdavo tol, kol išlauždavo duris ir išsiveždavo ją. Po dvi tris dienas nepilnametę kažkur laikydavo, po to Danguolė vėl parsirasdavo į bendrabutį.
Kadangi niekas nėra pastebėjęs mušimo žymių, gyventojai nusprendė, kad Danguolė savo noru leidžiasi į pavojingus nuotykius. Juo labiau kad rengėsi ji visuomet labai gerai, dažnai bendrabutyje pasirodydavo tik tam, kad persirengtų.
Bendrabučio gyventojai pasakojo, kad vyresnis pusbrolis Sergejus, turėjęs prižiūrėti Danguolę, neturėjo jai jokios įtakos. "Nelįsk į svetimą gyvenimą", - atšaudavo jam paauglė.
Net po to kraupaus įvykio, kai girti vyrai vidury dienos Danguolę nurengė nuogai Žiežmariuose prie tvenkinio ir paleido eiti namo, nepasikeitė jos gyvenimas. Gal tik dar rečiau pasirodydavo bendrabutyje.
Viena iš Danguolės draugių pasakojo, kad Danguolė Kauno ir Vilniaus stotyse teikdavo intymias paslaugas vyrams. Draugę tai stebino, nes Danguolei niekada netūko pinigų, ja nuolat rūpinosi mama, padėdavo pasiturinčiai gyvenantys mamos broliai ir seserys.
Jautėsi vieniša
Daiva Marozaitė, Danguolės pusseserė ir beveik vienmetė, šiuo metu studijuoja Kaune.
- Pažinojau Danguolę nuo vaikystės, mes draugavome, - prisimena pusseserę Daiva. - Viskas buvo gerai, kol Danguolė nepagyveno Vokietijoje. Sugrįžo pasikeitusi, nebenorėjo mokytis. Mamai išvažiavus į JAV, Danguolė pasijuto vieniša, kaltino visus, kad nori jai tik blogo. Aš, mama, tėtis - visi bandėme įtikinėti, kad mama stengiasi dėl jos, kad pirma turi įsikurti Amerikoje, o tik tuomet galės pasiimti Danguolę su savimi. Bet perkalbėti jos buvo neįmanoma.
1998 metais teta Irena sugrįžusią iš Vokietijos Danguolę nuvedė į Žiežmarių vidurinę mokykla, mergaitė turėjo lankyti devintą klasę. Bet mokyklos ji nelankė. Tuomet teta Irena susitarė, kad perves Danguolę į jaunimo mokyklą - 1998 metų spalio 26-ąją jos dokumentai perduoti į Jaunimo mokyklą. Giminės stengėsi, kad mergaitė užbaigtų bent devynias klases.
Nupirktas pasas
Danguolė draugavo su mergaitėmis iš asocialių šeimų, kartu su jomis leido laiką ir pramogavo.
Vargu ar tai buvo tikra draugystė. Kai Švedijos žurnalistai vienai iš draugių įteikė paskutinįjį Danguolės laišką, ši abejingai perskaitė jį. Atrodė, kad tragiška draugės mirtis jos nė kiek nesujaudino.
Į Švediją Danguolė išvažiavo su savo draugės Kristinos Ašmenaitės pasu. Kristina iki šiol gyvena Žiežmariuose, bendrabutyje Rožių gatvėje, augina dukrelę.
2000-aisiais metais Ašmenaitę apklausė policija - buvo siekiama nustatyti, kaip nepilnametė Danguolė išvyko į užsienį, kas ją išvežė. Pareigūnams Kristina prisipažino, kad Danguolė išvyko su jos pasu. Pasak Kristinos, 2000-ųjų rudenį Danguolė, dar neturėjusi savo paso, atvažiavo pas ją su kažkokiu vyriškiu. Kas tas vyriškis, Kristina nežino, bet pasą ji jam atidavė į rankas - ne už dyką. Už kokią sumą pardavė pasą, Kristina nenurodė.
Nuo to laiko ji draugės nebematė.
Pelenai palaidoti Amerikoje
Danguolės močiutė Janina išaugino šešis vaikus. Visų gyvenimas susiklostė neblogai - dvi dukros ir sūnus gyvena užsienyje. Vis dar guvi močiutė Janina turi 13 anūkų ir dešimt proanūkių, jų nuotraukos išrikiuotos ant komodos kukliame, bet tvarkingame senelės namelyje.
Tarp šių nuotraukų nėra tik Danguolės - visos nuotraukos sudegė prieš trejus metus. Vieną naktį į senutės namus įsiveržė kaukėtas plėšikas, kaip vėliau paaiškėjo - giminaitis, sesers sūnus. Surišęs kankino senolę, reikalaudamas pinigų degino jai padus, o paskui padegė ir namus. Dambrauskienei pavyko išsigelbėti. O po gaisro suniokotą namelį padėjo atstatyti vaikai.
Nė akinių nesidėdama senutė nuotraukose atpažįsta savo vaikaičius. Paklausta, ar turi dukros Reginos nuotrauką, iš voko ištraukia pluoštą ryškių nuotraukų, neseniai atsiųstų iš Amerikos. Jose - puošni dama.
"Aplankiau Dangutę, - užrašyta ant vienos nuotraukos, darytos kapinėse pernai prieš Šv. Kalėdas. - Senis šaltis su maža eglute jai, kur buvau paruošus į jos kambarį, o dabar tenka puošti jos kapelį".
Danguolės pelenai palaidoti JAV. Toks buvo Danguolės mamos prašymas - atsiųsti jai dukters pelenus. Švedijos pareigūnai įvykdė šį motinos norą.
Amerikoje Rasalienė ištekėjo trečią kartą, jos vyras - jugoslavas. Giminės įsitikinę, kad Regina Amerikoje gyvena gerai - pagaliau jai nebereikia dirbti, išlaiko vyras.
Moteris labai jaudinasi dėl dukters žūties, kaltina save, kad pernelyg pasitikėjo mergaite, pervertino jos savarankiškumą, tikėjo, kad sugebės pusantrų metų išgyventi viena. Nesugebėjo.
Ar atpažins ponia Rasalienė savo dukrą, Amerikoje pamačiusi filmą "Lilja 4-ever"? Ar supras, kad šis pasakojimas - apie jos nelaimingąją jaunėlę?
Kvietimas nepasiekė
Danguolės motina iškvietimą dukrai atvykti į JAV išsiuntė 1999 metų vasarą. Jis kurį laiką gulėjo pas Marozą - vyriškis negalėjo surasti dukterėčios. Pažįstami sakė, kad ji gyvenanti kažkur Kaišiadoryse.
Praradęs viltį sutikti Danguolę ir perduoti jai motinos kvietimą išvykti į JAV, Marozas kreipėsi į policiją. Tačiau ir pareigūnai nesurado merginos. Vėliau paaiškėjo, kad tuo metu ji jau gyveno Švedijoje.
Režisieriaus Luko Mudisono filmo "Lilja 4-ever" premjera įvyko Stokholme 2002 metų rugpjūčio 23-iąją. Per pusę metų filmas buvo parodytas visose Skandinavijos šalyse, kur jį ypatingai gerai sutiko tiek kritikai, tiek ir žiūrovai, kas būna gana retai.
Nuo balandžio "Lilja 4-ever" bus rodoma JAV ir Rusijoje, vėliau filmą pamatys Australijos gyventojai. Filmo anonsuose sakoma, kad tai istorija apie mergaitę iš buvusios Tarybų Sąjungos, svajojusios Švedijoje rasti geresnį gyvenimą. Kaskart pabrėžiama, kad filmas pastatytas remiantis tikrais faktais.
"Liljos motina su naujuoju vyru išvyko gyventi į JAV, pažadėjusi netrukus pasiimti ir dukrą, tačiau Lilja iš motinos negavo nė vieno laiško, - taip pristatomas filmo siužetas.- Mergaitė jautėsi pamesta ir vieniša, ji neturėjo pinigų, jai teko persikraustyti į nykų butą be elektros ir šildymo.
Vienintelis jos draugas - keleriais metais jaunesnis Volodia. Lilja sutinka Andrejų, pamilsta jį ir kartu išvažiuoja į Švediją, kur tikisi geriau gyventi. Jai lemta būti dar kartą išduotai - mergaitė verčiama dirbti prostitute. Kai Liljai pavyksta pabėgti nuo sutenerio, ji bijo kreiptis į policiją. Mergina pasirenka mirtį, o jos neatpažintas, niekieno neapverktas kūnas guli morge".
Estijoje filmuotame "Lilja 4ever" vaidina Rusijos aktoriai. Liljos vaidmenį atliko Oksana Akinšina, išgarsėjusi po vaidmens Sergejaus Bodrovo filme "Seserys". Dialogai vyksta rusų kalba, o Lietuva apskritai neminima.
Tačiau pristatant filmą kaskart pasakojama, kad juosta sukurta remiantis realia mergaitės iš Lietuvos Danguolės Rasalaitės istorija. Švedijos televizijos ir laikraščių žurnalistai iškart po Danguolės žūties lankėsi Lietuvoje, susitiko su Danguolės draugėmis ir giminėmis, Žiežmarių seniūnijos darbuotojais.
Žurnalistų publikacijos ir laidos televizijoje paskatino žymų režisierių Luką Mudisoną pastatyti filmą apie vilčių žlugimą, apie tolimą gyvenimą, kuris kartais gali atsidurti visai greta tavęs, toje pačioje gatvėje.
"Aš kūriau filmą apie du vaikus iš buvusios Sovietų imperijos, kuriems tenka gyventi šalies griuvėsiuose, - kalbėjo Švedijos žurnalistams Mudisonas. - Tačiau gavosi daug platesnis filmas - apie ilgesį būti kažkuo kitu nei esi, apie tai, kas lieka po tavęs, apie jausmą, kai esi paliekamas vienas, apie turtingus žmones, kurie galvoja, kad gali nupirkti viską, ir apie vargšus, kurie priversti parduoti viską".
Švedijoje filmas "Lilja 4-ever" buvo aukštai įvertintas - jam skirti penki Švedijos "Oskarų" apdovanojimai iš šešių galimų. Šį filmą Švedija nusiuntė į JAV, kur jis pretenduoja į "Oskarą" geriausio užsienio filmo nominacijoje.