Dabar pastatyme susitinka keturi: Aktorius (Andrius Bialobžeskis), Mūza (Aušra Pukelytė), Kritikas (Aleksas Kazanavičius) ir jų Draugas (Sergejus Ivanovas). Tai pagrindiniai ir vieninteliai pjesės veikėjai. Regis, įtampos grandinėje trūktų dar vienos jungties - žiūrovo. Tačiau, pasak režisieriaus, galimas kitas kūrinio "atrakinimo" kodas: tėra vienintelis personažas - Aktorius. Jis bendrauja, ginčijasi, grumiasi su savo sielos angelais ir demonais, visais "super", "alter" ir kitokiais "ego", o sceną, panašią į terariumą ar žiurkėno narvelį, stebi iš žiūrovo aukštybių.
Pilkų matinių sienų suskliaustoje erdvėje kybo didžiulis veidrodis, išsipleikę styro sausuoliai, stovi didžiulis dubuo, "aukos" lūkuriuoja bėgimo ratas. Siurrealistinėje aplinkoje teka teatro gyvenimas, verda aistros. Aktorius blaškosi charakterių galerijoje ieškodamas savasties, cituoja personažų tekstus, nepajėgdamas atskirti savų minčių nuo išmoktų. "Narvo" scenografija režisierius ir spektaklio dailininkas atskleidžia atsainų, pašaipų visuomenės, valdžios, kultūros biurokratų požiūrį į aktorių ir menininką apskritai: "Pažiūrėk, koks mielas gyvūnėlis. Kaip sukasi, vargšelis, tame rate, kaip gražiai žaidžia, kaip mylisi." Tai kraupus požiūris. Ir kraupiai laikina ta aktoriaus aukštybė.
Pjesės gijų kamuolys išsiveja, kai Aktorius per spektaklį nustoja vaidinti ir pasišalina iš scenos. Jo poelgį ima svarstyti Kritikas, kolegos, Draugas. Kodėl taip įvyko, apmąsto ir pats Aktorius. G.Makarevičius žadėjo priešais spektaklio žiūrovus išskleisti visą poetinių ir realistinių scenų gausą. Jo audinyje nestigs komiškų, dramatiškų, tragiškų atspalvių. Vientisos istorijos, kurią būtų galima atkurti pažodžiui, nesama. Režisieriui kur kas įdomiau panirti į aktoriaus, kūrėjo sielą. Jis A.Anros pjesės veidrodyje išvydo kūrybinės krizės ištiktą žmogų.
"Kiekvieną brandaus amžiaus menininką aplanko kūrybos nesėkmių laikas. Kuo daugiau sužinai ir patiri, tuo sunkiau brauniesi tolyn. Jaunam viskas klostosi savaime", - sakė G.Makarevičius. Ilgainiui, pasak jo, užauga griežtas vidinis Kritikas, o Draugas, visai to nenorėdamas, tampa dalele jėgos, kuri darydama vien bloga, gero linki.
Spektakliui muziką parašė kompozitorius Martynas Bialobžeskis, kostiumus kūrė Sandra Straukaitė.
Pjesė "Bestija žydrom akim" atsirado iš begalinės meilės teatrui, jo žmonėms. Iš įdomios patirties. Dar mokyklos laikais A. Anra nuolat lankydavosi teatre, stengdavosi pamatyti kiekvieną naują spektaklį.
"Įslinkdavome į teatrą po pirmojo veiksmo pertraukos, kartu su išėjusiaisiais parūkyti, kad nereikėtų pirkti bilietų, - juokdamasi prisipažino jaunoji dramaturgė. - Teatro manija sirgau nuo jaunumės. Pusę aktorių buvau įsimylėjusi."
Po spektaklio "Katinas Temzėje" Anetai atsivėrė galimybė į teatrą žvilgtelėti iš arčiau, susipažinti su garbinamais aktoriais. "Teatras man atrodo idealus gyvenimo būvis. Jei galėčiau tik rašyti pjeses, jei jas statytų, vargu ar trokščiau ko nors daugiau", - tikino dramaturgė. Mintis rašyti pjesę apie teatrą jai kilo dar paauglystėje. Po vieno spektaklio išėjusi į miestą, ji išvydo ką tik scenoje vaidinusį aktorių. Perlytas, liūdnas, panarinęs galvą jis sliūkino gatve. "Prieš valandą jam plojo publika, į rankas krito gėlės. O dabar buvęs Hamletas ar Makbetas varganas ėjo namo", - nepamirštamu vaizdu pasidalijo A. Anra.
Pagrindinė pjesės tema, pasak A. Anros - Mūzos buvimas, būtinybė būti. "Jei jos nėra, atsiduri šaltame žiemos sode. Šis spektaklis yra apie meilę žmogui ir kūrybai. Be meilės jokie tavo troškimai neišsipildys", - tvirtino pašnekovė.
Kartą telefonu A. Bialobžeskis atsiuntė Anrai žinutę su žodžiais "bestija žydrom akim". Dramaturgė pamaniusi, kad tai galėtų būti puiki kūrinio antraštė. Vėliau ji pasidalijo su kolega sumanymu rašyti pjesę apie aktorių ir kritiką. A. Bialobžeskiui patiko sumanymas. "Grįžau namo ir pradėjau rašyti. Kai pajunti, kad kitą sudominai, tada ir aplanko įkvėpimas", - sakė dramaturgė. Tad kas tas žydraakis bestija? "Manau jis pats, aktorius, nes jį ir vaidina", - nusijuokė pjesės autorė.
