Trumpiau tariant, šūvio garsas ne toks kaip tikras, atatrankos nėra, parako – nė kvapo, o ir kariai visai ne kariai, bet karyba besidomintys bankininkai, stambių įmonių vadovai ar pasiturintys studentai, kurie į kariuomenę dažniausiai nenori, bet laisvalaikį mielai leidžia rausdami apkasus ir žaisdami karą. Tiksliau – karinį sportinį žaidimą, entuziastų vadinamą angliškai „straikbolu“, „airsoftu“ arba lietuviškai šratasvydžiu, kalbininkų siūlomu keisti į šūvinį.
Šratasvydis Lietuvoje dar tik skinasi kelią, todėl dažnai yra painiojamas su kiek anksčiau išpopuliarėjusiu dažasvydžiu. Šūvinio amunicija prekiaujančios ir varžybas organizuojančios bendrovės „Airsoftas“ savininkas, vienas pirmųjų šio žaidimo entuziastų Lietuvoje Nerijus Stankus, pažymi, kad tai – dvi iš esmės skirtingos, nors panašumų turinčios pramogos.
Dažasvydis Lietuvoje žaidžiamas jau aštuonerius metus, o šratasvydis – vos trejus. Visi, kurie nori žaisti šį žaidimą, dažniausiai perkasi nuosavą ginklą ir amuniciją.
N. Stankaus teigimu, žaisdamas „straikbolą“ žmogus savyje atranda tokių savybių, kurių nė nemanė turįs: čia tenka priimti staigius sprendimus, imtis atsakomybės ar remtis į draugo petį. „Tai puikus būdas pailsėti gamtoje, išbandyti vikrumą ir pajusti tikrąją kovos dvasią, gauti dozę adrenalino“, – tikino N. Stankus.
Kaip minėta, nuo dažasvydžio „straikbolas“ pirmiausia skiriasi ginklų realumu. Be to, nėra ribojamas pastarojo žaidimo plotas: galima žaisti ne tik lauke, bet ir gyvenamosiose patalpose, nes šūvinio kamuoliukus lengviau sušluoti, nei išvalyti dažus.
Žaidžiant šratasvydį mažesnė traumų tikimybė: skirtingai nei dažasvydžio dažų kamuoliukai, nuo kulkų neatsiranda mėlynių. „Kulka palieka tik uodo įkandimo dydžio dėmelę. Tai turėtų būti ypač aktualu moterims, kurios labai išgyvena dėl mėlynių“, – šypsojosi šratasvydžio entuziastas.
Jo teigimu, dažasvydis yra labiau sportas, o šūvinis – hobis. Tiek vyrai, tiek moterys labiausiai žavisi šratasvydžio teikiamais autentiškais pojūčiais ir gausiais aksesuarais, pradedant radijo stotimis ir baigiant naktinio matymo prietaisais ar kolimatoriniais taikikliais.
Stengiamasi iki smulkmenų atkartoti karinę aprangą: avimi kareiviški batai, dėvimos liemenės, šalmai, nešiojamos kuprinės, įsigyjami specialūs laikrodžiai, kompasai, prožektoriai, dėmesys skiriamas net formos antsiuvams.
Siekdami autentikos komandos nariai nuolat standartizuoja ir rekonstruoja formas. Pavyzdžiui, „Vanago“ komanda, kuriai vadovauja N. Stankus, nusprendė perkurti vieną iš JAV armijos formų. „Kol kas rekonstravome tik 40 procentų aprangos, tačiau ir tai kiekvienam nariui atsiėjo maždaug po 4 tūkst. litų. Tiesa, kulkosvaidininkams dar daugiau – po 6–7 tūkst.“, – pasakojo ekipos „Vanagas“ vadas.
Jis neslėpė: šūviniui nepakanka pradinių investicijų. Norintieji žaisti turės susitaikyti su nuolatinėmis išlaidomis.
Iš pradžių patariama nenerti stačia galva į šį žaidimą. Siūloma pirmiausia pabandyti ir ne pirkti, bet išsinuomoti amuniciją bei apsauginę aprangą. Nuomos kaina palyginti nedidelė. Pavyzdžiui, išsinuomoję leitenanto paketą, gausite ginklą, apsauginius akinius, tris šovinių dėtuves, pirštines ir formą. 3–4 valandos žaidimo atsieitų apie 70 litų.
„Jei po kelių žaidimų žmogus „užsikabina“, jam rekomenduojame įsigyti nuosavą karinę įrangą“, – sakė N. Stankus.
Pasak jo, ginkluotę galima susikomplektuoti mažiausiai už 1 500 litų, tačiau už snaiperio šautuvą gali tekti pakloti ir apvalesnę sumelę – 2 tūkst. litų. Asmeninis kulkosvaidis kainuotų dar brangiau – apie 3 500 litų.
Vertėtų turėti galvoje, kad dar kelis šimtus litų reikės atidėti šoviniams ir apie tūkstantį – apsauginei aprangai. „Didžiausią išlaidų dalį sudaro lėšos, skirtos aksesuarams: pistoletams, originaliems laikrodžiams. Kareiviškų batų kainos Lietuvoje svyruoja nuo 200 iki 600 litų. Jei nori dar geresnių, turi užsisakyti iš Amerikos. Vien pirštinės kainuoja 80–160 litų“, – kalbėjo N. Stankus.
Vis dėlto, anot jo, žaidėjo sėkmė ir profesionalumas mažai tepriklauso nuo pinigų. „Kai kurie išleidžia 10 tūkst. litų ir įsivaizduoja esantys nenugalimi. Suprask, esu Rembo, nes turiu du pistoletus, automatą, vinčesterius, naktinio matymo prietaisą. Kuo daugiau ekipuotės, tuo galingesnis? Nė velnio. Gali su vienu ginklu kautis ir nušauti daugiau priešininkų nei koks nors „robokopas“, – aiškino šratasvydžio specialistas.
Maklaudas – tai dar vieno žaidėjų tipo apibūdinimas, paplitęs šūvininkų bendruomenėje. Maklaudo sindromas diagnozuojamas tiems žaidėjams, kurie jaučiasi nemirtingi.
„Pagrindinis šratasvydžio principas yra žmonių sąžiningumas. Kadangi kulka nepalieka dėmių, žaidėjas turi pats prisipažinti esąs nušautas. Tave pašovė – be ceremonijų pasitrauki iš žaidimo. Jokie ginčai neleidžiami. Jei neprisipažinsi, daugiau su mumis nežaisi. Įspėjimų nebūna, tokius maklaudus tiesiog ignoruojame“, – pasakojo šratasvydininkas.
Pasak žaidimo entuziastų, labai svarbu, kad komanda būtų gerai organizuota ir visi nariai klausytų vadovo nurodymų. Jei žaidėjas yra problemiška asmenybė, nesugebanti žaisti komandoje, jis yra išstumiamas iš šratasvydininkų bendruomenės.
Kaip sako N. Stankus, šūvinis – tai laisvalaikio leidimo forma, todėl niekam nevalia apkartinti žaidimo malonumo. „Pikti, agresyvūs žmonės poligone nepageidaujami“, – nukirto N. Stankus.
Pats jis ne tik žaidžia, bet ir organizuoja šratasvydžio varžybas bei stengiasi populiarinti šią pramogą visuomenėje. Šio žaidimo gerbėjų daugėja visame pasaulyje: per pastaruosius trejus metus jų skaičius išaugo maždaug 500 procentų.
Lietuvoje prieš trejus metus buvo vos 8 šūvinio entuziastai, dabar jų jau apie 150. Šratasvydžio forume šiuo metu yra užsiregistravusios 15 komandų, vien Vilniuje – 8, Klaipėdoje – 5. Kaunas esą mažiausiai rodo aktyvumo šioje srityje, tačiau vien Kuršėnuose yra 23 pavieniai „kovotojai“, subruzdo Kėdainiai ir Jonava.
Pasak N. Stankaus, šratasvydininkų gretas Lietuvoje kasmet pasipildo apie 50 aktyvių žaidėjų. Dauguma jų neapsiriboja žaidimu vien Lietuvoje ir vyksta išbandyti jėgų tarptautinėse varžybose.
N. Stankus neseniai grįžo iš šūvinio žaidynių Švedijoje, kur dalyvavo 1 200 šratasvydžio entuziastų.
„Sužavėjo Švedijos gamta: akmenys, kalvos, kalneliai. Per dvi paras sukorėme apie šimtą kilometrų. Labai nuvargome, tačiau žaidimas suteikė daug gerų emocijų. Nustebino kai kurių žaidėjų fanatiškas atsidavimas šiam hobiui. Jie turi ne tik ginklų, bet ir karinį transportą: amerikiečiai atvyko su bagiais, švedai irgi atsivežė įvairios karinės technikos. Akivaizdu, kad šiai pramogai nėra jokių ribų, viskas priklauso tik nuo finansų“, – įspūdžiais dalijosi „Airsofto“ savininkas.
Dėl tokių potyrių saujelė šratasvydininkų iš Lietuvos po kelių savaičių planuoja vykti į Minską. Pernai ten jau buvęs N. Stankus pasakojo, kad adrenalino buvo su kaupu. „Kai tau tiesiai virš galvos praskrenda kariniai malūnsparniai, tai ne tik kinkos dreba, bet ir seilė tįsta. Tik mokėk pinigus ir tave į mūšį nugabens parašiutu ar kitokia technika“, – prisiminė N. Stankus.
Pasiklausęs tokių pasakojimų šiemet į Baltarusiją ketina keliauti ir vos prieš metus šūviniu susidomėjęs fotografas Vladimiras Ivanovas. „Nežinia, kaip bus, nes Baltarusija – stebuklų šalis“, – ironizavo jis.
Pernai Baltarusijos pasieniečiai mūsų šratasvydžio mėgėjus kratė dvylika valandų. „Aštuonios valandos užlaikymo ir dar trys popierizmo, krūvos nereikalingų deklaracijų“, – dėstė N. Stankus. Laimė, anuomet šratasvydininkus išgelbėjo Maskvos ekspertų parašytos ginklų išvados. „Sunku nuspėti, kas baltarusiams šįkart šaus į galvą. Turbūt baimė, kad pasieniečiai konfiskuos asmeninę šūvininkų įrangą, nuo kelionės atgrasė didžiumą šios pramogos fanatikų“, – svarstė V. Ivanovas.
Dabar šratasvydis itin populiarus Rusijoje ir Rytų Europoje. Pavyzdžiui, Rusijoje ir Baltarusijoje šio žaidimo aistruoliai gali be kliūčių nuomotis valstybinę karinę techniką, poligonus, gauti neblogą kariuomenės aprūpinimą. O Vakarų Europos šalyse, priklausančiose NATO, taikoma tam tikri apribojimų.
Dažnai tarptautinėse šūvinio varžybose dalyvaujantis N. Stankus pažymėjo, kad lietuviai yra visiems lygiaverčiai varžovai. Jo teigimu, po poros metų mūsiškiai būtų pajėgūs organizuoti tarptautinio lygio Baltijos šalių varžybas. Tiesa, jos veikiausiai vyktų ne Lietuvoje, o Latvijoje – ten kur ši pramoga turi gilesnes tradicijas ir yra populiaresnė.
Be to, Rygoje yra nemažai šratasvydžiui žaisti idealių vietų – iki šiol nesugriautų karinių sovietų poligonų. „Latvijoje mažiau griaunama, o kiek Vilniuje buvo poligonų, dabar jau viskas apstatyta. Kadangi sugriauti iš esmės visi karinės paskirties pastatai, esame genami į miškus“, – aiškino komandos „Vanagas“ vadas.
Jis pabrėžė, kad Lietuvos kariuomenės vadas niekada neprieštaravo šratasvydininkų veiklai ir reikalui esant suteikia teritoriją žaidimui, tačiau neslėpė, kad tikrieji kariai šūvinio mėgėjus vertina skeptiškai.
„Esame dėkingi už tai, ką iš jų gauname, tačiau tikiuosi, kad ateityje bendravimas bus glaudesnis. Lietuvoje tarptautines varžybas rengti būtų neįmanoma, nes tai – labai sudėtingas mechanizmas, ir niekas iš kariškių nenori prisiimti atsakomybės. Nesurandame žmogaus, kurį uždegtume savo idėjomis ir jis būtų suinteresuotas bendradarbiauti. Kariškiai mus vadina vaikučiais. Laukiame, kada Lietuvos kariuomenė taps profesionali ir jai prireiks labai daug reklamos savanoriams pritraukti. Tada jie patys pas mus ateis“, – ateities viziją išdėstė N. Stankus.
Jo pastebėjimu, Latvijoje kariuomenė labiau bendrauja su šratasvydžio žaidėjais: jie kviečiami į dalinius pašaudyti iš kovinių šautuvų. Girdi, štai – susipažinkite su kariuomene. „Tai elementarūs ryšiai su visuomene, gero įvaizdžio kūrimas“, – įsitikinęs šratasvydininkas.
Kartą per metus Amerikos kariuomenė šūvinio žaidėjams suteikia savo transporto priemones, geriausią logistiką ir ypatingus poligonus, pavyzdžiui, tuos, kuriuose treniruojasi kariai, besirengiantys vykti į misiją Irake. Tokie renginiai esą organizuojami tam, kad žmonės galėtų pamatyti tikrąją savo šalies kariuomenės galią.
„Amerikoje, Vokietijoje šratasvydininkų įranga naudojama pratybose, mokantis elgtis su ginklu. Nemažai mano pažįstamų Lietuvos karininkų išbandę šį sportą sakė, kad tai, ką jie mokėsi 15 metų, teko užmiršti ir viską pradėti iš naujo. Žaidimo praktika labai padeda teorijoje“, – sakė N.Stankus.
Jis teigė, kad reikėtų pakoreguoti ir šratasvydžio įvaizdį Lietuvos žmonių akyse. Esą yra manančiųjų, kad šis laisvalaikio užsiėmimas – tai teroristų ruošimo bazė. Šūvinio vardą teršia žmonės, kurie žaidimui skirtus ginklus į Lietuvą atsigabena nelegaliai, už juos sumokėję suklastotomis kreditinėmis kortelėmis.
Kaune yra buvęs atvejis, kai prie gatve einančios moters prišokęs šešiolikmetis pagrasino jai kalašnikovu. Patys šratasvydininkai yra paprasti, taikūs žmonės, mėgstantys ginklus, bet ne kraują. Visai kaip kieme karą žaidžiantys vaikėzai.