DELFI klausė, ar sunku rasti darbą Palangoje, kokiomis darbo sąlygomis jis dirba, ar daug gauna arbatpinigių. Vaikinas negailėjo kritikos miestelio lankytojams, kurių dalį pavadino buduliais, ir patvirtino, kad „Palangai reikalingas naujas veidas.“
– Ar sunku rasti darbą šiame mieste?
– Aš esu vietinis ir kiekvieną vasarą dirbu Palangoje. Pradėjau gal penkiolikos. Ne paslaptis, kad palangiškiai dažniausiai pradeda dirbti dar būdami paaugliais. Visų palangiškių vasaros yra parduotos. Pats esu dirbęs ir pliažo tinklinio aikštelėje, o kai suėjo aštuoniolika, pradėjau dirbti padavėju. Taip jau – keturias vasaras.
Darbą susidarau greitai, nes čia visi verslininkai pažįstami jau nuo seno. Kadangi studijuoju mediciną, tai šią vasarą grįžau į miestelį padėti ligoninėje: čia sezono metu trūksta darbo rankų. Taip pat pagalvojau, kad miega tik silpnieji ir vargšai, taigi nusprendžiau savaitgaliais dirbti restorane – muzikos klube „Vandenis“. Čia esu senas vilkas, tai mane priėmė be ilgesnių diskusijų.
Darbą susirasti paprasta ir atvykėliui, nes palangiškiai verslininkai nuolat skundžiasi darbo rankų trūkumu: vietiniai dažnai tingi ir tik stengiasi išnuomoti savo namus, o ne visi atvažiavusieji pateisina lūkesčius, nes kartais prisigeria ar šiaip neateina į darbą.
Jei darbdavys mato, kad žmogus dirba gerai, tai ir vėliau darbą susirasti nebus sunku. Grįžus kitais metais bus daug lengviau ir paprasčiau.
– Kokį atlyginimą paprastai gauna padavėjai?
– Jei nedirbsi, tai nieko ir negausi, tačiau jei nori užsidirbti, tai tam yra visos galimybės. Pirmos savo algos dar nemačiau, nes dirbu dar tik keletą savaičių.
Su draugais skaičiavome, kad dirbant sezono metu Palangoje tikrai galima gauti apie pora tūkstančių litų (apie 600 eurų), o per vasarą – laisvai uždirbti 10 tūkst. litų (beveik 2900 eurų). Aišku, aš čia pasakoju apie geras vietas ir nekalbu apie tuos barus, kurie išnaudoja žmones ir juos apgaudinėja. Yra viena tokia vieta Palangoje, į kurią suvažiuoja visi buduliai ir visą savo atostogų laiką prasėdi ten, o padavėjai yra žemiau nieko.
– Ar geras darbo sąlygas čia siūlo?
– Labai apibendrinti negalėčiau, nes tai priklauso nuo direktoriaus ar nuo baro, restorano savininko. Yra gerų vietų - „Vandenis“, „I love Palanga“, „Coffee Time“, praėjusiais metais buvo „Faces & Names”. Puiki vieta – „Vasaros terasa“.
– Kaip manai, ar įmanoma atkeliavus iš kito Lietuvos miesto susirasti gyvenimo vietą, kuri nebūtų išnuomota kurorto kainomis?
– Man pačiam tai neaktualu, tačiau mano draugams tai puikiausiai pavyksta. Jie mane pridėjo į socialinio tinklo „Facebook“ grupę „Nuoma Palangoje“. Ten esantys žmonės siūlo ilgalaikę nuomą arba nuomą geresnėmis sąlygomis. Įmanoma susirasti ir kitais būdais: reikia gerai paklausinėti arba kliautis pažintimis.
Negarantuoju dėl nuomos sąlygų, nes pasitaiko ir baisių vietų. Bet kai pagalvoji, dažniausiai atvažiuojantiesiems dirbti reikia tik lovos ir dušo, o maisto galima gauti mieste.
– Koks yra pagrindinis motyvas, dėl kurio žmonės atkeliauja čia dirbti – pinigai ar Palangos žavesys?
Man labai sunku apie tai kalbėti, nes sunku apibūdinti Palangos veidą. Pavyzdžiui, jei turiu kur nors nueiti, tai niekada nesirenku J. Basanavičiaus gatvės. Stengiuosi ją aplenkti iš tolo. Šiemet ten buvau du kartus, tačiau nukeliavęs šimtą ar du šimtus metrų abu kartus pasukau kažkur toliau. Mano mėgstamiausias kvartalas – į kairę nuo J. Basanavičiaus gatvės, einant parko link. Ten jauku ir tvarkinga, o žmonės ten gražūs.
– Kodėl vengi J. Basanavičiaus gatvės?
– Man nepatinka visa ta Lietuvos lygumų liaudis, kuri čia suvažiuoja. Jau pavargau nuo intelekto nesužalotų veidų, kurie tuščiai vaikšto, stovi prie kebabinių, „Jūros aky“ rėkia savo pakoreguotas lietuviškas dainas. Tada galvoji, kad, Jėzus Marija, koks tas Lietuvos genomas...
Aš norėčiau, kad Palanga pakeistų savo išvaizdą ir pritrauktų kitokių žmonių. Čia norima padaryti šeimų kurortą, bet atrodo, kad ilgainiui šitas miestas išsivystys į skurdžių kurortą.
– Kalbinti poilsiautojai dažnai skundžiasi, kad čia daug brangiau nei kai kuriuose kituose kurortuose.
– Dabar jauni žmonės dirba ir uždirba. Jie neverkia ir leidžia savo pinigus, kai mato tam reikalą. Jiems tikrai nereikia tų skudurynų, kurie apie J. Basanavičiaus gatvę. Atsimenu, kad atnaujinant gatvę šnekėta, jog čia bus gražu ir nebus pristatyta kioskų. O dabar ką matome? Pereik per tą gatvę, tai ant kiekvieno kampo pamatysi po kinietiško šlamšto krūvą, kebabinę. Šūdas, nes nei aš, nei kiti normalūs palangiškiai tokiame poilsyje prasmės nemato.
– Kur ilsitės patys?
– Juokauju, kad palangiškiai dirba tris ar netgi du mėnesius, o visus kitus ilsisi. O jei rimtai, tai jie išvažiuoja iš Palangos, už Palangos, į Nidą, ar Latvijos kurortus. Dar geriau – prie ežerų, kur tylu ir ramu.
Šiandien irgi kalbėjome, kad čia susirenka ir žmonės iš Vilniaus. Kur jie važiuoja? Iš šurmulio į dar didesnį šurmulį. Ar tai galima laikyti poilsiu? Kaip galima pereiti tą pagrindinę gatvę, kai iš kiekvieno kampo groja skirtinga rusiška daina, o kažkas šalia spjaudosi, rėkia ar vemia. Ne taip turėtų atrodyti Palanga ir poilsis. Šoki ant lentos ir kažkur važiuoji, judi, sportuoji, o ne vaikštai Basankėje.
– Ar visi poilsiautojai tokie?
– Išties man Lietuvoje gyventi labai patinka, nes matyti, kad bręstame. Prieš šešetą – septynetą metų ryte nesutikdavai bėgiojančių ar dviračiu važiuojančių žmonių, o dabar keliauji iš ryto, takas prigrūstas sportuojančių. Man atrodo, kad tas judėjimas tapo lietuvių išsilaisvinimu nuo viso sovietmečio.
Bet aš čia nekalbu apie tuos žmones, kurie supranta poilsį kaip prisigėrimą. Jie geria, vėliau nukrenta pliaže ir vėl geria. O po to atveža tokius pas mane į priimamąjį visus perkepusius ir su pūslėmis ant kojų ir rankų, violetiniais veidais.