O. Lapino patikino, kad nereikia jaudintis ir dėl mažėjančios lietuvių simpatijos savo tėvynei, nes tai dideli visuomeniniai procesai, kurie vyksta nepriklausomai nuo, ar to norime, ar ne. Ir šią situaciją tegali pakeisti augantis pačių žmonių sąmoningumas.
- Vis dažniau pasigirsta minčių, kad nebemokame mylėti Lietuvos. Kaip manote, kodėl tokios mintys gajos žmonių galvose?
- Lietuvoje dažnai kritikuojama valstybė, jos politika. Per Nepriklausomybės metus iš Lietuvos išvyko apie ketvirtį milijono žmonių. Šie faktai ir žodžiai sunkiai suvokiami kaip meilė.
Tie žmonės, kurie palieka Lietuvą, turi tai pateisinti ir paaiškinti. Juk būtų sunku išvykti, jeigu teigtum sau, kad esi labai prisirišęs. Žinoma, žmonės, kurie lieka Lietuvoje, dažniau deklaruoja meilę jai. Visa tai susiję su skirtingais fundamentaliais siekiais. Vieni siekia laisvės – nemėgsta prisirišti ir tą patį sakyto apie bet kokią šalį. Kiti nori saugumo – jiems paprasčiau mylėti tą šalį, kurioje jie gyvena.
- Tačiau meile Lietuvai nespindi ir čia likusių žmonių akys. Kodėl taip yra?
- Lietuva yra tam tikra abstrakcija. Nėra tokio daikto kaip Lietuva. Jeigu mes sakome: „Aš myliu Lietuvą“, tai iš tiesų galvoje turime dirbtinai sukurtą objektą. Tokius dalykus kaip šalis apibrėžia ne kūnas ar pasienis, o pats žmogus. Jis įkvėptas poetų ar giminaičių, tėvų savo galvoje sukuria tam tikras metaforas, kurias pastato į tas vietas, kur paprastai stato savo mamas ar mylimuosius. Tai yra jo paties vidinio subjektyvaus pasaulio tvėrinys. Ir jeigu sakome „Aš myliu motiną tėvynę“ ar „Aš myliu savo žemę“, tai mylime metaforas. Meilė tėvynei atsiranda dėl to, kad esame išmokyti, jog galime mylėti šį objektą kaip žmogų. Kai kurie to turbūt neišmoksta.
- Ar XXI a. patriotiškumas tebėra tik meilė tėvynei? Galbūt ši sąvoka plečiasi arba siaurėja?
- Patriotiškumas buvo labai didelė vertybė antikos pasaulyje ir jis reiškė aistrą, kurią tu jauti savo tautai. Ši savybė buvo išugdyta tam, kam, kad patrauktų žmones eiti į karus. Pasakyti, kad „aš – patriotas“ antikos laikais tiesiog buvo normalaus piliečio rodinys. Tuomet prasidėjo feodaliniai karai ir patriotizmas lyg ir išnyko, nes tuo metu ištikimybė buvo reikalinga ne tautai, o savo ponui. Patriotizmas tuomet tiesiog negalėjo egzistuoti, nes jeigu esi vieno pono samdinys, tai negali mylėti kito – jis yra tavo priešas. Bet kažkur XIX a. prasidėjo nauja nacionalizmo banga, kuomet susikūrė didelės nacionalinės valstybės. Tuomet patriotizmas pasidarė nacionalizmo sinonimas. Tu ne šiaip esi ištikimas savo šaliai, esi ištikimas tautai.
Šiais laikais nacionalizmas užleido savo vietą globalizmui. Pavyzdžiui, jeigu dirbi skandinavų kapitalo įmonėje, tiesiog negali suderinti nacionalizmo su savo darbu. Tu gali būti ištikimas korporacijai, tačiau negali sakyti: „Žinote, aš nedidinsiu jūsų pelno, nes aš esu lietuvis“. Tuomet Jums pasakys: „Labai malonu, mes jus pašaliname, kurkite lietuvišką įmonę ir vadovaukite jai“. Todėl šiais laikais nacionalizmas-patriotizmas yra nebepraktiškas ir turi užleisti vietą kosmopolitizmui arba globalizmui. Ir, aišku, jeigu esi kažkokios nacionalistinės partijos narys, į tave žiūrės kreivai tarsi į chuliganą ar fašistą, nes tu iškeli savo tautą virš kitų.
- O ar žmogus nebūdamas patriotišku ir nejausdamas meilės tėvynei nesijaučia kažką prarandąs?
- Nemanau. Jausmingų dalykų srityje žmogaus pasaulis gali būti labai turtingas net jei tarp tų jausmų nėra meilės savo šaliai. Patriotiškas jausmas atsirado ir buvo išpuoselėtas būtent nacionalistiniuose judėjimuose ir juo buvo labai dažnai spekuliuojama. Siekdami politinių tikslų nacionalistų lyderiai spekuliavo meilės žodžiu. Buvo teigiama, kad tu pirmiausiai turi mylėti savo šalį, tautą, o jau paskui gali mylėti savo žmoną ir vaikus. Žmonės ėjo į karą visiškai nesuprasdami to, kad jais yra spekuliuojama. Todėl patriotizmas XX a. yra taip stipriai supanašėjęs su nacionalizmu, kuris atnešė tiek daug kraujo ir beprasmių aukų, kad netgi buvo sukurtas aforizmas: patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis. Patriotiniai jausmai yra natūralūs jausmai, bet jų nebuvimas gali būti kompensuotas jausmais kitiems dalykams. Tačiau ir priešingai, jei klausydamasis lietuviškos dainos pasijunti gerai, vadinasi tavo emocinis pasaulis dar labiau praturtėjo. Tačiau aš manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje geriau būti visapusišku žmogumi nei būti žmogumi pasiruošusiu mylėti savo tėvynę labiau nei bet ką kitą. Vertėtų saugotis, kad patriotizmu nebūtų manipuliuojama.