Anot jos, tokius trumpalaikius malonumo ir džiugesio patyrimus galima būtų priskirti pasitenkinimui, mėgavimuisi ar savimeilės paglostymui. Bet tai nėra laimė. Laimė gyvena širdyje. Taigi nereikia jos ieškoti niekur kitur. Kai kurie psichologai šį sunkiai įrodomą faktą apibrėžia kaip vidinį laimingumo jausmą ir jam priešpastato vidinio nelaimingumo jausmą. „Neretai tenka girdėti moterų nusiskundimus, kad gyvenime viskas lyg ir gerai: yra darbas, vaikai, vyras, kaip ir nieko netrūksta, bet štai viduje nėra jausmo, kad esu laiminga“,- sako L. Vėželienė.
Psichoterapeutės teigimu, mes esame laimingos tada, kai mylime ir esame mylimos, tada nesvarbu finansinės problemos, nerealizuota saviraiška ar nemadinga šukuosena. Ir nors šis faktas moksliškai sunkiai įrodomas, praktiškai tą patvirtinti gali daugelis moterų. Deja, mylėti ir būti mylimai nėra lengvas uždavinys, todėl daug daugiau sutinkame nelaimingų, nei laimingų moterų.
Kodėl moterys yra nelaimingos arba kodėl taip sunku mylėti?
„Dar 1930 m. A. Adleris, Individualiosios psichologijos pradininkas, nurodė esminę moters nelaimingumo priežastį. Jis teigė, kad moterims ,,būdingas noras pranokti kitus, todėl jos mokosi ir treniruojasi daugiau nei reikia“. Kas pasikeitė per beveik šimtą metų? Pasikeitė tai, kad moterys dar labiau stengiasi pranokti kitus, dar labiau mokosi ir dar atkakliau treniruojasi arba, išvertus į šiuolaikinę kalbą, dar atkakliau lavina savo profesinius įgūdžius“,- sako L.Vėželienė.
Ką tai turi bendro su gebėjimu mylėti? Nieko. Tai ar verta skirti tam tiek daug laiko ir energijos?
Anot psichoterapeutės, A. Adleris siūlė išties paprastą ir tiesmukišką išeitį: ,,Reikia atsikratyti plačiai paplitusio prietaro apie vyrų privilegijas“. Nors šis patarimas buvo pateiktas XX a. pradžioje, šiai dienai jis nepraranda savo aktualumo.
„Kaip ir prieš šimtą metų, mes vis dar esame įsitikinusios, kad vyrai turi daugiau galimybių, lengviau gyvena ir jų darbas labiau vertinamas nei moterų. Ir, žinoma, su tokia neteisybe reikia kovoti. Ir kovojame! Stengiamės dirbti geriau, išmanyti labiau, pasiekti daugiau. Mus gena idėja, kad tik įrodžiusios savo pranašumą pasijusime laimingos. Bet kokių rezultatų sulaukiame? Nuolatinis nuovargis, neišauklėti vaikai, iširusios šeimos, neįveikiama įtampa. Tada jau imame kovoti ir su tuo. Kiekviena savais būdais: kas rėkimu, kad ašaromis, kas SPA paslaugomis, kas alkoholiu ar vaistais...- dalijasi mintimis L.Vėželienė. -Ar nesusidaro įspūdis, kad mes, trokšdamos būti laimingos, visomis išgalėmis bėgame lygiai į priešingą pusę?“
Taigi nuo ko priklauso ta mūsų laimė?
Psichoterapeutė pataria pabandyti įsivaizduoti moters gyvenimą pakeitus bent keletą stereotipinių nuostatų. Tarkime, kad:
vyrai moterims nėra nei konkurentai, nei priešai;
materialus pasaulis ir sociumas nėra ta vieta, kurią moteris turi įveikti ar užkariauti;
moteris niekam neprivalo įrodinėti savo pranašumo.
„Jei leistume šioms idėjoms pasiekti mūsų jausmus, pajustume didžiulį palengvėjimą. O jei leistume šioms nuostatoms apsigyventi mumyse, rastumėme daugiau laiko ir jėgų tam, kas tikrai padaro moterį laiminga, - rastume laiko mylėti: rūpintis, paguosti, atjausti, išklausyti, pasidžiaugti, paglostyti...“,- tikina specialistė.
Psichoterapeutės teigimu, neretai konsultuojant moteris tenka pradėti nuo absurdiškai paprasto fakto: moterys nėra vyrai, o vyrai nėra moterys. Vyrui gyvenimas kelia vienus tikslus, o moterims - kitus. Kol moterys norės gyventi pagal vyro gyvenimo modelį ir siekti vyriškų tikslų, kol jos sieks įrodyti savo pranašumą prieš vyrus, tol jos nebus laimingos. „Eidamas ne savo keliu, dar nė vienas laimingu netapo“,- įsitikinusi L. Vėželienė.
Anot specialistės, kad ir kaip būtų apmaudu, bet moterims pagal prigimtį yra skirtas visai kitas kelias, nei vyrams. Moters misija – kurti ir puoselėti meilės santykius. Tą ji gali daryti per jautrumą, švelnumą, grožį, išmintį, ramybę. Taip pat moters misija – kurti harmoniją ir pusiausvyrą šeimoje ir sociume. Ir tą ji gali daryti per kantrybę, nuolankumą, pasiaukojimą.
Jei ir sunku sutikti su tokiais moters gyvenimo uždaviniais, tai visai nesunku pripažinti tą faktą, kad visus šiuos dvasinius lobius vargu ar gali sukurti vyrai ir kad begalinis moteriško indėlio į pasaulį trūkumas nelaimingas daro ne tik moteris, bet ir vyrus; ir neišvengiamai vaikus.
„Kalbėdama apie moteriškumo trūkumą pasaulyje ir moters atsakomybę už tai nesiekiu įrodyti, kad moteriai nereikia išsilavinimo ar profesinės karjeros. Tik noriu atkreipti dėmesį į beprasmę konkurencinę kovą, kuri sunaikina moters laimę, kai ji savo gyvenimo prioritetus susidėlioja pagal vyro pavyzdį“,- DELFI sakė psichoterapeutė.
Moters įsitikinimu, į bendrą šeimos ir visuomenės laimingumo katilą kiekvienas galime įnešti tą indėlį, kurį mums priklauso įnešti pagal likimo mums duotą prigimtį. Tik kartais to daryti labai jau nesinori...