A. Užkalnis: Emigravai? Ir gerai, durniau.

Šis straipsnis nebūtinai apie jus, net jei ir gyvenate užsienyje. Jei nepažinsite savęs, reiškia, jis ne apie jus. Reiškia, jūs normalus žmogus, tiesiog pasirinkęs kitokią gyvenamą vietą. Tačiau. Tačiau. Kaip visi mes vaikštome su prigimtine nuodėme, taip ir jūs, jei gyvenate už Lietuvos ribų, nešiojate gėdos antspaudą – jei ne už save, tai už tuos, kas aplink jus.

Taip pat yra, jei gyvenate Pagėgiuose arba prie Baltarusijos sienos. Nebūtinai esate susiję su cigarečių kontrabanda. Bet visi apie jus taip galvoja.

Man labai gaila, kad kažkada gerai kalbėjau apie emigrantus. Sakiau, kad kiekvienas jų – tarsi orlaidė į laisvąjį pasaulį, pro kurį išsivėdina sovietinis tvaikas. Sakiau – jie užsidirba sau pinigų ir dalį jų net išleidžia Lietuvoje. 

Aš buvau didelis optimistas, kalbėdamas apie tą seklųjį genetinio baseino galą, ir klydau. Negėda klysti, gėda nesimokyti. 

Dabar tai jau visą tiesą, į akis.

Dabar – vasara, ir keliai sužiba tų atvykusių pailsėti budulių automobiliais su geltonais numeriais ir vairu kitoje pusėje, o kurortuose ropinėja savimi patenkinti (be jokių priežasčių) sugrįžusiųjų pulkeliai. Jie visus metus nusukinėjo galvas kalakutams, pešė vištas, skuto silkių uodegas, pakavo mėsos pakaitalus į dėžutes, pagamintas iš plastiko pakaitalo, kaišiojo skrajutes į pašto dėžutes – visa tai normalūs darbai, nieko negarbingo, tačiau iš bukų atvykėlių akių trykšta nebauginto kvailio palaima. 

Blyksčioja su pasididžiavimu nešiojami skolinti mobilieji telefonai ir vakare prieš kelionę įsigytų naujų sportbačių ir treningų juostelės. Plataus pasaulio gyventojai, neva iš didelių miestų su ryškiais žiburiais (kai kurie Anglijoje gyvenantys tikrai yra vieną kartą buvę Londone), dabar atvyko į gimtąją smirdančią Tėvynę, kuri jiems tokia komiška ir atsilikusi, bet jie turi kartą per metus grįžti ir pasirodyti čia likusiems, kaip gerai jiems krito korta. 

Nes nelabai daugiau kam ir teparodysi išsigalvojamos sekmės: ten jie yra juodadarbiai, jais ir liks. Trečios rūšies žmonės, apie kuriuos mažai ką gali pasakyti gero ir labai daug juokingo arba blogo – taip, tie patys, kurie (geriausiu atveju) surengia muštynes per kiekvienas Jonines arba (blogiausiu atveju) sukapoja kokį nors tautietį arba vietos gyventoją į gabalėlius, kaip tas vištas, kurias penkias dienas per savaitę pakuoja fabrike prie Peterborough arba kitame mieste, kurio net pavadinimo ištarti žmoniškai ištarti neišmoksta per penkerius metus.

Springdami išmoko dvidešimt svetimos kalbos žodžių – „leiboris“, „supervaizoris“, „lendlordas“ ir „depozitas“ (jei Anglijoje, dar ir „funtai“) ir jais ir apsieina, maišydami su rusiškų šansonų tekstais ir anekdotais apie Petką ir Čiapajevą. 

Jie nuolatos patenka į idiotiškiausias situacijas, ir apie juos rašo spauda ir pasakoja televizija, nes jų nusikaltimai dažniausiai, ačiū Dievui, išsiskiria ne žiaurumu, o kraštutiniu silpnaprotiškumu.
Tai tiesiog faktas, daugiau nieko. Tai nėra jų pažeminimas, jie tiesiog yra durniai, ir juos negėda taip vadinti. Sakote, ne visi ten durni? Ne visi, bet jei jūs protingi ir esate su jais, tai jums nelabai pasisekė, nes jūs – durnių teritorijoje, ir apie jus visi taip pat galvoja, kaip apie durnius. 

Ir vargiai ką nors įtikinsite, kad esate kitokie. Atsistokite prie stoties trumpu sijonu ir tinklinėmis kojinėmis, įsikąskite cigaretę į nelygiai nudažytas lūpas ir spoksokite į pravažiuojančius automobilius. Net jei esate mokslų daktarė ir taip tiesiog pramogaujate, labai mažai kas patikės, kad cigaretė yra vienintelis dalykas, kurį šiandien čiulpėte.

Prieš kelias dienas padariau eksperimentą. Norėdamas pamatuoti emigrantų bukumą (nors čia buvo tas pats, kas buitiniu termometru bandyti matuoti temperatūrą ugnikalnio krateryje), įsidėjau Facebook‘e seną nuotrauką, kur fotografavausi apsitaisęs sportiniu kostiumu, lenciūgu ant kaklo ir ir naujais baltais sportbačiais, parašiau, kad Anglijoje gyvenau prabangiai, gerai rengiausi, angliškai kalbėjau be akcento ir bendravau su aristokratais. 

Šneka ne apie tai, kad surinkau beveik penkis tūkstančius „patinka“ (Mantas Katleris, nusifotografavęs be trumpikių kovo 8-osios proga, surenka daugiau). Aš kalbu apie kelis šimtus visiškų idiotų komentarų: tie pirmuonys suprato, kad aš rimtai giriuosi jiems, ir puolė aiškinti, kad jų sportbačiai geresni ir brangesni.

Yra posakis apie žmones, tokius bukus, kad jiems gali kuolą ant galvos tašyti. Šitiems net kuolo nepatašysi ant galvos: bus sunku rasti galvą – jei jos dar nenupjovė tautiečiai, tai kaukolė tvirtai įaugusi kažkur tarp pečių ir raktikaulių. 

Niekur kitur nepamatysi tokios vientisos masės absoliučiai nesusigaudančių žirniasmegenių, kaip emigrantų bendruomenėse. Lėktuvą, skrendantį į Norvegiją, galima lengvai rasti pagal sklindančius mykimo garsus oro uosto išvykimo salėje prie įsodinimo vartų. Vos nepasakiau „įsodinimo tvartų“, ir nebūčiau labai suklydęs.

Viskam yra priežastys. Jie išvyko ne todėl, kad Lietuva jų pakankamai nemylėjo ar nesuteikė jiems galimybių užsidirbti. Jie nebūtų pastebėję meilės arba galimybių užsidirbti, net jei jiems ta meile gerokai padaužyti per kurią nors kūno dalį. Vakaruose ne tik technologijos, bet ir vadyba toliau pažengusios, todėl ten net ir jiems randamas pritaikymas. 

Raštingieji gauna instrukcijas ant laminuoto lapo, beraščiams parodo paveikslėliais, ir kiekviename kolektyve yra brigadininkas, arba dresuotojas, kuris pažįsta visas raides ir atžymi, kada augintiniai susirinko į pamainą. Dėl labai efektyviai organizuotų procesų jie sugeba vykdyti veiklą, panašią į ekonominę, ir kai kurie jų veiksmai būna panašūs į sąmoningus. 

Todėl yra absurdiškos mintys apie jų viliojimą atgal į Lietuvą, net tam leidžiant biudžeto lėšas. Jei sėdite prie laužo, ir keli uodai nesuskubo jūsų gelti, bet nuskrido sau, ar imsitės priemonių, kad tuos parazitus prisiviliotumėte atgal? 

Jūs tikrai norite, kad tas zoologijos sodas iš Anglijos, Airijos ir Norvegijos grįžtų pas mus? Jie nepakeliami net ir vasarą, kai atvyksta porai savaičių, o jūs norite jų dar likusias penkiasdešimt savaičių per metus? 

Man jų nereikia. Jeigu labai nori, ir kadangi pas mus – laisva šalis, gal aptverkim jiems Palangoje J. Basanavičiaus gatvę, vis tiek ten normalūs žmonės neina, ir tegu leidžia ten laiką su tuo dar neemigravusiu genetiniu broku, kuris vaikšto kapitono kepure pasirėdęs ir ėda cukraus vatą tarp blogiausių šalies restoranų. Dvigubos pilietybės jiems? Kebabą jiems į akį, ir du minty, o ne dvigubos pilietybės.

Ketvirtis amžiaus nepriklausomybės davė puikų rezultatą – apsivalėme nuo to brudo, ir Lietuva tapo geresnė vieta. Tegu taip ir toliau.