Reikia prisipažinti, kad dauguma tuomečių žaidimų dabartiniams tėvams varytų siaubą, juolab kad dalis jų iš tiesų skamba pavojingai. Dažname dalyvaudavo peilis, lakstoma būdavo ir gatvėmis, na, o nubrozdintų kelių netrūko.
Kita vertus, kamuolys anuomet buvo geras draugas, judama ir lakstoma buvo iš tiesų daug, fantazija irgi veikė puikiai.
Ko gero, anų laikų pramanas yra ir garsusis „Butelis”, dažnai pradėtas paslapčiomis žaisti žalioje paauglystėje, sukant tuščią butelį ir bučiuojantis su tuo, ką išsuki, tikintis išsukti simpatiją. O kalbant apie pavojus, mokyklose buvo paplitęs žaidimu nepavadinamas reiškinys, kai jauni paaugliai ėmė sąmoningai bandyti sukelti nualpimą giliai kvėpuojant atsitūpus (tolesnių veiksmų nerašysime saugumo sumetimais).
Sekretų darymas, „Kvadratas”, „Slėpynės su prisitukinimais”, „Aukšta žemė”, lėlytės, karpytos iš popieriaus, būstinių statymas, šokinėjimas per gumelę, „Klasių” šokinėjimas, garsieji „Namai” – visko ir neaprašysi. Bet ar prisimenate šiuos 7 žaidimus? O gal atsimenate ir daugiau bei norite pasidalinti?
„Ali Baba” (dar vadintas „Alimbamba”, „Kalimbamba”, „Skalimbamba” ir panašiai)
Dvi komandos išsirikiuoja viena priešais kitą ir su savo komandos nariais susikimba rankomis. Įvyksta dialogas:
- Ali Baba.
- Čevo sluga (Ko, tarne?)
- Na pyatovo desyatovo – (vaiko vardas) k nam siuda (penktas ar dešimtas – (vaiko vardas) atsiųsk pas mus).
Visa frazė nelabai ką reiškia, tai kaip skanduotė, kurią viena kitai šaukdavo komandos, o Lietuvoje ją vaikai iškraipė kam kaip išeidavo, pagal skambesį. Taip ji dažnai net prarasdavo rusiškų žodžių reikšmę ir tapdavo bereikšmiais skiemenimis.
Vaikas, kurio vardas buvo pasakytas, įsibėgėja tiesiai į kitą komandą, susikibusią rankomis, ir bando pramušti pasirinktas sukabintas rankas. Jei pavyksta, į savo komandą parsiveda tą, kurio rankas praskyrė, pasirinktinai vieną iš dviejų. Jei ne, prisijungia prie kitos komandos pats.
„Šansas”
Tai – žaidimas, sukuriantis tavo tapatybę. Kiekvienas nori ją po gabalėlį sudėlioti kuo geresnę.
Išrenkamas žaidimo vedėjas, kuris mėto kamuolį priešais jį susėdusiems žmonėms, o kartu – uždavinėja klausimus. „Koks tavo vardas?”, „kiek turi vaikų?”, „kur gyveni?”, „koks tavo vyro (žmonos) vardas?”, „kuo dirbi?” ir taip toliau. Mesdamas tau kamuolį vedėjas siūlo variantus: gerus, juokingus, kvailus. Pavyzdžiui, klausdamas „kur gyveni?”, gali siūlyti atsakymus nuo prabangios pilies iki šuns būdos. Norėdamas atmesti variantą, žaidėjas turi kamuolį atmušti, o jį pagavus laikoma, kad dalis tapatybės sukurta.
Žaidimas reikalauja staigios reakcijos. Kažkuriuo metu vedėjas gali mesti kamuolį į tave ir sušukti: „Šansas!” – tokiu atveju jį pagavus gali pats susigalvoti norimą atsakymą į užduotą klausimą. Jei netyčiomis kamuolį visgi atmuši, galioti lieka paskutinis iki sušukto „šanso” vedėjo pasakytas atsakymo variantas.
„Žemė” (dar vadinta „Peiliu”, „Peiliuku”)
Vaikai smėlyje ar žemėje (ten, kur smigtų peiliukas) apsibrėžia ratą-teritoriją. Ją lygiomis dalimis, kaip tortą, padalina į tiek dalių, kiek bus žaidėjų. Kiekvienas jų atsistoja į savo teritoriją ir paeiliui bando mesti peilį į kito teritoriją taip, kad jis įsmigtų į žemę. Jei įsminga – pagal tai, kaip įsmigo, atsirieki dalį konkurento teritorijos sau, palikdamas jį siauresnėje valdoje. Jei ne – lauki savo eilės kitą kartą, o žaidimas vyksta toliau.
Laimi didžiausios teritorijos užkariautojas. Na, o iš žaidimo iškrenta tie, kurie lieka be nieko.
„Pasilaistymas” arba tiesiog vandens karas
Vandeniu vaikai kariauja iki šiol, taigi, atrodytų, kad šis žaidimas nostalgijos prasme niekuo neypatingas. Vis dėlto, ypatingi arba tiesiog kitokie būdavo ano meto ginklai. Vaikai dažnai pasiimdavo paprasčiausius plastikinius didesnius butelius, pavyzdžiui, likusius nuo mineralinio vandens. Tada – peiliuku ar smulkiomis žirklutėmis išbadydavo kuo daugiau smulkių skylučių kamštelyje. Vandeniu pripildydavo butelius. Ir tada jau vienas kitą laistydavo, spausdami butelius.
„Varlytė”
Į sieną metamas kamuolys, o šiam atsimušus į sieną ir paskui į žemę – reikia jį peršokti. Kitaip sakant, kamuolys turi praeiti tau tarp kojų. Kol jis mušamas pakankamai žemai, kartais užtenka tik pakelti koją, o metant vis aukščiau, tenka gerai pašokinėti.
Vienam metus ir peršokus, kitas kamuolį turi mesti arba į tokį patį aukštį, arba aukščiau. Svarbiausia, kad nemestų žemiau. Taip kartelė vis aukštėja ir peršokti tampa vis sunkiau.
„Valgoma-nevalgoma”
Vedėjas su kamuoliu sako: „Valgoma-nevalgoma, geriama-negeriama, tai labai labai skanu arba neskanu…” ir tada šūkteli vis naują žodį. Tuo pačiu metu meta kamuolį kuriam nors vaikui. Jei žodis reiškia skanų, valgomą daiktą, kamuolį reikia pagauti. Jei ne – atmušti.
„Batų balius” (arba „Batų košė)”
Visi nusiauna batus, jie vedėjo sumaišomi ir sudedami į eilę atsitiktine tvarka. Žinodami, kiek batų yra iš viso, vaikai paeiliui sako skaičių nuo vieno iki tiek, kiek batų yra. Kokį skaičių pasako, tokį batą gauna. Taip tęsiama, kol visi turi du atsitiktinius batus – greičiausiai ne savo ir greičiausiai skirtingus.
Tada tais batais apsiaunama ir daromos estafetės. Pavyzdžiui, kas greičiau kažkur nubėgs ir parbėgs.
Kai kada vaikai naudodavo ir suaugusiųjų batus, sakykim, senelio guminius, skirtus eiti į tvartą, ir senus mamos aukštakulnius, kad tie batai būtų skirtingi, per dideli, per maži, nepatogūs.
„Chalū chala” (dar vadintas „Chaly chalo”)
Vedėjas su kamuoliu uždavinėja vaikams klausimus. Pavyzdžiui: „Gėlė iš R raidės?” ir tuo pat metu meta kamuolį tam, kurio paklausė. Tas, kuriam metamas kamuolys, sako atsakymą ir meta kamuolį vedėjui atgal. Jei atsakymas neteisingas, einama prie kito vaiko. Jei atsakoma teisingai, vedėjas meta kamuolį kuo aukščiau į dangų, šaukdamas „Chalū chala” (arba „Chaly chalo)” ir bėga kaip įmanydamas toliau. Bėga tol, kol atsakinėtojas sugauna kamuolį ir šūkteli „stop”. Tada vedėjas klausia: „Kiek iki manęs žingsnių?”. Vaikas įsivertina atstumą ir atsako. Tik ne žingsniais, o specialiu matavimo vienetu: pėdomis, skėčiais ar dar kažkuo. Pėdos – tai viena po kitos dedamos pėdos. Skėčiai – tai žingsniai su apsisukimu. Pasakęs skaičių ir matavimo vienetą, vaikas su kamuoliu eina link vedėjo pasirinktu būdu. Nuėjęs, sakykime, dešimt pėdų, jei tiek pasirinko, sustoja, vedėjas rankomis padaro lanką ir vaikas bando iš to atstumo įmesti kamuolį per padarytą lanką. Jei pataiko, jis tampa vedėju. Jei ne, viskas kartojama iš naujo.
